MANO SODAS

PARDUODAMI VAISKRŪMIŲ SODINUKAI VAZONUOSE
 

12OCT12_ling_aquea_0024Mes taip pripratome prie dalies sodinukų nunykimo ar keleto metų neaugimo po pasodinimo, kad tai jau tapo norma. Ar galima ant ko nors kito pykti, jei patys neskiriame vyšnios nuo obels?! Jei nežinome, ką perkame, tai kam pardavėjui žinoti, ką parduoda?! Dabar apsilankius mugėje, matau, kad kas antras prekaiujantis yra tik pardavėjas, o ne sodininkas ir informacijos apie prekes iš jo daug tikėtis neverta. Pagrindinis pardavėjo sąžiningumo garantas – išmanantis pirkėjas. Į klausimą “Ar turite “Auksį?” neigiamai gali atsakyti tik sąžiningas kvailys. Tokių prekyboje nykstamai mažėja.

Eidami į prekyvietę, paklauskime savęs: kodėl kai kurie sodinukai kainuoja dvigubai brangiau; kodėl vieni parduodami vienmečiai, o kiti trimečiai; kaip turi atrodyti kokybiškas sodinukas? Iškėlę sau tokius klausimus, galime ieškoti atsakymų į juos, o apsipirkę – gero rezultato. Read the rest of this entry »

sodasKiek ir ko sodinti? Kur sodinti? Ko dėti į duobę? Ar reikia genėti? Kuo tręšti? Ar nenušals?

Tokius ir dar daug kitokių klausimų daugelis užduoda sau kai nusprendžia sodinti sodą sau. Tai nėra toks jau paprastas procesas, jeigu šeima nori pilnai patenkinti savo vaisių ir uogų poreikį. Pabandysiu priminti didžiausias problemas bei apžvelgti svarbiausius klausimus, o svarbiausia – sudėlioti juo eilės tvarka, t.y. taip, kaip turėtume juos spręsti, jeigu norime iš pirmo karto įsiveisti gerą sodą.

Dažniausiai, priėmę sprendimą įsiveisti sodą, daugelis praleidžia svarbiausius pirmuosius žingsnius ir darbus ir sodą „projektuoja“ turguje ar mugėje prie sodinukų prekeivio, kuris labai „skaniai“ apibūdino keletą veislių. Sodo projektas turėtų gimti kambaryje prie stalo su pieštuku arba lauke, kuriame kažkada bus sodas. Tačiau ir tai yra jau antras žingsnis… Read the rest of this entry »

nugrauzta zuikio

Pusiau žemaūgių ir žemaūgių vaismedžių apatinės šakos auga 0,6-0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. Apsaugoti tokį sodą nuo kiškių, stirnų ir kitų žvėrių, kurie graužia žievę ar kitaip žaloja vaismedžius, galima tik juos aptvėrus. Lietuvoje pasitaiko sniegingų žiemų arba kai kuriose sodo vietose supustoma daug sniego, todėl tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m aukščio, o tvoros tinklas apie 20 cm įkasamas į žeme, arba iš abiejų pusių apariamas, kad kiškiai į sodą nepatektų pro apačią.tvora Esant per žemai tvorai, zuikiai gali patekti per tvoros viršų, nes jie vaikšto sniego paviršiumi. Aptvėrus vielos tinklu ar kitokia apsauga tik kamienus, gali nukentėti šakos, ypač, jei vainikas žemesnis.
Kiekvieną rudenį tvora apžiūrima, užtaisomos skylės, užkasamos apačioje lapių ar šunų padarytos landos. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai.

 

Read the rest of this entry »

Dauguma ligų ir kenkėjų žiemos šalčius ištveria dėka mūsų aplaidumo ar tingėjimo. Lapai ir supuvę vaisiai ant žemės ar medžio – geriausia vieta žiemoti ligų sukėlėjams bei kenkėjams, kurie pradeda savo „darbą“ pavasarį jau tuomet, kai mes dar net nesiruošiame pirmajam vizitui į sodą.

lelikerudysNuo pavasario iki derliaus nuėmimo kai kurie sodininkai įvairiais būdais kovoja su ligomis ir kenkėjais, siekdami užauginti kuo geresnius vaisius ir uogas, tačiau vos tik nusiima derlių, apie augalus ir jiems likusias problemas pamiršta manydami, kad pavasari vyks viskas iš pradžių – ligos ir kenkėjai vėl atskris iš kažkur su paukščiais ar vėju. Deja, viskas yra arčiau nei manote – po kojomis. Ligos ir kenkėjai neišskrenda rudenį su paukščiais ir negrįžta atgal, o lieka žiemoti ten, kur yra. Read the rest of this entry »

Slyvos – mėgiami vaismedžiai soduose. Jų vaisiai skanūs, gražūs, įvairiai perdirbami namų sąlygomis, daugelio veislių medeliai auga neaukšti, todėl juos nesudėtinga genėti, purkšti nuo ligų, kenkėjų, nuskinti derlių. Tačiau būtina nepamiršti ir slyvų trūkumų. Vienas iš jų – nepakankamas atsparumas mūsų žiemų šalčiams.

Slyvos nėra pakankamai atsparios šalčiams. Per šalčiausias Lietuvos žiemas labiausiai iš sodo medžių nukentėjo būtent jos. Iš platinamų vertingesnių veislių šaltoms žiemoms neatsparios ‘Ema Leperman’, ‘Ana Spėt’, ‘Paprastoji vengrinė’, ‘Rausvė’, ‘Ontariją’. Vidutiniškai atsparios mūsų žiemų šalčiams yra ‘Edinburginė’, ‘Stenli’, ‘Štaro vengrinė’, ‘Viktorija’.
Atsparių veislių labai mažai. Keletas iš tokių – ‘Skoroplodnoja’, ‘Kometa’ ‘Aleksona’, ‘Gynė’, ‘Kauno vengrinė’.
Medelynuose ar mugėse pirkdami slyvų sodinukus, savo sodui rinkitės ištvermingesnes veisles. Iš neištvermingųjų veislių grupės pirkite tik labai vertingas pagal kitus faktorius (‘Uleno renklodė’, ‘Ana Spėt’, ‘Ema Leperman’, ‘Rausvė’, ‘Paprastoji vengrinė’). Sode jų turėtų būti tik 1-2 medeliai arba įskiepiai į atsparias veisles. Rytiniuose Lietuvos rajonuose tokių veislių nepatariama sodinti. Čia reikėtų auginti mažai vidutinio atsparumo slyvų veislių (‘Stenli’, Štaro vengrinė’, ‘Viktorija’). Lepesnius šalčiui medelius stenkitės sodinti užuovėjose, prie pastatų, ant kalvų. Savarankiškai skiepijant, galima užsiauginti “šeimos slyvų”. Paskiepijus į atsparią šalčiui veislės kamieną keletą veislių, galime išvengti viso medelio sunykimo – blogiausiu atveju nušaltų viena ar dvi šakos (veslės). Read the rest of this entry »

Šeivamedis yra tikrai įdomus augalas: ir savo savybėmis, ir žmogaus suteiktomis prasmėmis. Tai – medelis ar greičiau krūmokšnis, priklausantis sausmedžių šeimai. Ypatingas jo lapų ir net pumpurų kvapas gina sodą nuo visokių kenkėjų. Šeimininkės trintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur veisdavosi tarakonai ar blakės. Sakoma, kad svaigus augalo kvapas atbaido net peles ir kurmius, o žiedus mielai lanko bitės.

Prinokusios uogos yra valgomos ir netgi turi vaistinių medžiagų. Jų sultimis gydomi virškinamoio trakto sutrikimai. Jos turi bakterijas naikinančių savybių. Ant šeivamedžio niekada netupia musės, todėl dažnai medeliai būdavo sodinami prie mėšlidės ar atliekų duobės.
Juodauogiai šeivamedžiai – vieni seniausiai vartojamų vaistinių augalų. Liaudies medicinoje buvo naudojamos visos juodauogių šeivamedžių dalys, o šiuolaikinėje dažniausiai – žiedai.
Žaliavos ruošimo laikas. Žiedynai skinami žydėjimo metu (gegužės pabaigoje—birželio pradžioje), vaisiai – rugpjūtį-rugsėjį.
Žaliavos ruošimas ir laikymas. Šeivamedžių žiedynai skinami visiškai išsiskleidę, be žiedkočių. Džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Išdžiuvę žiedynai turi būti gelsvai baltos spalvos, silpno specifinio aromato, salstelėjusio skonio, gleivingi. Žaliava tinka varoti iki 3 metų.
Šeivamedžių vaisiai iš pradžių apvytinami, po to baigiami džiovinti 70-80°C temperatūroje.
Arbata. Imuninei sistemai stiprinti vartojama po 1/2 stiklinės 3-4 kartus per dieną 15 min. prieš valgį. Nevartoti sergant inkstų akmenlige, sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje.

 

 

 

 

 

Kininis citrinvytis (Schizandra chinensis) – sumedėjusi, lapus numetanti liana iš magnolinių (Magnoliaceae) šeimos. Natūraliai gamtoje auga miškų proskynose ir pamiškėse netoli upių ir upelių, ištveria net 40-45 °C šaltį. įvairios augalo dalys nuo seno vartojamos kinų, korėjiečių ir japonų medicinoje kaip stimuliuojanti ir tonizuojanti priemonė. Tolimųjų Rytų senieji gyventojai mano, kad arbata su citrinvyčiu gerina regėjimą ir klausą, šalina nuovargį, išblaško snaudulį. Be to, citrinvyčiai labai dekoratyvūs. Lianos gražiai apželia namo sienas, tvoras, pavėsines.

Read the rest of this entry »

Avietė yra daugiametė, greitai pradeda derėti ir lengvai dauginama. Nuo seno pripažįstamos bei vertinamos vaistinės aviečių savybės. Avietės labai medingos.
Kaip pasisodinti avietyną? Kokių veislių avietes auginti? Pagrindinės aviečių savybės pagal svarbą yra  ištvermingumas žiemą ir atsparumas ligoms bei kenkėjams, derlingumas, uogų kokybė, skonis. Pasirenkant veislę, svarbu žinoti, kokiam tikslui bus skiriamos uogos – desertui, šaldyti ar spausti sultis, virti uogienes, džemus. Desertinės uogos turi būti gražios išvaizdos, stambios, vežamos nesusitrinti, atsparios kekeriniam puviniui. Šaldyti tinka kietos, nesubyrančios uogos. Sultims minkštos, gali būti ir smulkesnės, bet tamsesnės, o kompotams geriau kietos ir tamsios uogos.
Norint turėti šviežių uogų kuo ilgiau, paprastai sodinamos kelių skirtingo ankstyvumo avietės. Ankstyvosios avietės sunoksta birželio pabaigoje, vidutiniškai ankstyvos – apie liepos 8-10 d., vėlyvosios – apie liepos vidurį, o remontantinės avietės dera rudenį. Read the rest of this entry »

Jeigu slyvos žydi, bet nedera, gali būti kelios priežastys: jos neapsidulkina, jas nuniokoja slyviniai pjūkleliai arba netinkamo rūgštingumo dirvožemis. Jeigu slyvos visai nežydi, priežasčių gali būti gerokai daugiau. Slyvoms netinka šlapia, supuolusi dirva. Slyvos negali būti sodinamos per giliai ar per sekliai. Sodinant kaulavaisius, reikia truputį užpilti žemėmis skiepijimo vietą, kad poskiepiai mažiau leistų atžalų. Slyvos labiau mėgsta šarminius dirvožemius, dėl netinkamo rūgštingumo gali užtrukti derėjimo pradžia. Sodinimo atstumai pasirenkami pagal sodo augalų genties, veislės, poskiepio ypatybes bei auginimo būdą. Obelys sėkliniu poskiepiu, kriaušės ir trešnės sodinamos kas 4-5 m, pusiau žemaūgės obelys – kas 3-4 m, žemaūgės – kas 1-2 m, vyšnios ir slyvos – kas 2-3 m, serbentai ir agrastai – kas 1-1,5 m., šilauogės – kas 0,8-1 m. Sodinimo atstumai koreguojami pagal konkrečias sodo sąlygas. Visuomet reikai pasidaryti sodo planą ir žinoti, kokių veislių vaismedžiai pasodinti.
Read the rest of this entry »

Visi norime, kad medis pradėtų derėti kuo anksčiau. Pasodinti vaismedžiai derlių pradeda duoti po 3-6 metų, o pakankamai dera dažniausiai tik po 7-10 metų, kartais ir vėliau. Žinoma, derėjimo pradžia labai priklauso nuo veislės. Senosios obelų veislės dažniausiai pradeda derėti po 5-7 metų. Naujai išvestos veislės – kurkas anksčiau. Poskiepis taip pat turi įtakos derėjomo laikui – kuo žemesnis poskiepis – tuo anksčiau pamatysime vaisius. Anksčiausiai, jau 1-2 metais, vaisius subrandina žemaūgiai vaismedžiai, metais vėliau parodo pusiau žemaūgiai, na, o sėklinio poskiepio sodinukai – 5-6 metais.
Yra daug būdų, kaip paankstinti jaunų medelių derėjimą ir padidinti jų derlingumą. Jie taikomi pavasarį, vasaros pradžioje ar vasara, kai ūgliai išaugę, bet dar nesubrendę.

Visi šie būdai paremti tuo, kad visi augalai stengiasi palikti palikuonis (subrandinti vaisius), jei jiems iškyla grėsmė stipriai nukentėti ar žūti. Jeigu vaismedžiui kažkokiu būdu sutrukdysime tinkamai maitinti vegetatyvinius pumpurus (iš kurių išauga ūgliai), tai ten medis stengsis krauti žiedinius (generatyvinius) pumpurus. Atkreipkime dėmesį į ligotą ar stipriai sužalotą medį (vėžio žaizdos, įplyšimai, kamieno sužalojimas ir pan.). Jis turės labai trumpus ir nedaug metūglių, tačiau kasmet ir gausiai derės kol galutinai žus. Read the rest of this entry »

PAIEŠKA TINKLAPYJE
Prisijungti
Apklausa

Ką darote su nukritusiais lapais?

Rodyti rezultatus

Loading ... Loading ...
Galerija