Šilauogės mėgsta rūgščią  dirvą

Sodinėms šilauogėms reikia sudaryti išskirtines sąlygas. Joms reikia purios, šiltos, neįmirkusios ir rūgščios dirvos.

Dirva

Aukštapelkių durpiniai dirvo­žemiai šilauogėms patys tinka­miausi ( ph – 3,8 – 4,8).  Šilauogės nemėgsta švie­žio gyvulių mėšlo, todėl žemė tręšiama perpuvusiu mėšlu ne vėliau kaip prieš pusę metų iki sodinimo. Dirvą galima parūgš­tinti sieros milteliais. Visame plote būtina išnaikinti piktžoles, ypač daugiametes. Dirva purš­kiama 2 proc. koncentracijos randapo ar kitokių herbicidų su glifosatu tirpalu. Jeigu sodina­mas didesnis šilauogių plotas, žemė pradedama ruošti anksty­vą rudenį. Pirmiausia plotas su­ariamas 25 cm gyliu. Iki pava­sario velėna supūva, piktžolės sunyksta. Pavasarį žemė išlygi­nama, išariamos 0,4-0,6 m gy­lio ir 0,8-1 m pločio vagos, į jas pripilama rūgščių durpių, nešviežių spygliuočių pjuvenų ar žie­vių, smulkių medžio drožlių ir viskas sumaišomai Sunkesnėje dirvoje virš tokios vagos suformuojama kaupas, 0,6 m pakilimas (volas), į kurį ir sodinamos šilauogės.

Sodinimas ir priežiūra

Šilauogės sodinamos mažiau­siai 25 metams, todėl svarbu tin­kamai suplanuoti ir atlikti visus darbus. Jos sodinamos pavasarį arba rudenį, vieno metro atstu­mais, tarp eilių paliekami 2,5-3 m tarpai. Sodinti tinka 2-3 me­tų sodinukai. Žemaūgės ir pusiau žemaūgės šilauogės eilėse: sodi­namos kas 0,6-0,8 m, tarp eilių paliekami 2-2,5 m tarpai, aukš­taūgės – kas. 1-1,5 m eilėse, pa­liekami 2,5-3 m tarpai tarp eilių.

Pavasarį pasodinti augalai naujas šaknis pradeda formuoti po  1,5-2 mėnesių, kai sulapoja

ūgliai ir baigia žydėti. Todėl pir­maisiais mėnesiais ypač svarbu, kad netrūktų drėgmės.

Jeigu žiema nešalta, šilauogės gerai žiemoja ir pasodintos rudenį. Šiuo atveju kerelius reikia mulčiuoti durpėmis arba pju­venomis.

Pasodintos šilauogės palaistomos, dirvožemis suspaudžia­mas. Pirmaisiais metais visi žie­dai išskinami. Vertėtų pasisodinti-kelių veislių šilauogių, kad jos derėtų skirtingu laiku.

Geriausia pokrūmiuose pa­barstyti pjuvenų, nes jos prislo­pina piktžolių augimą, tačiau pjuvenas skaidančios bakterijos sunaudoja daug azoto, todėl rei­kia tręšti azoto trąšomis. Po 2-3 metų, kai pjuvenos šiek tiek su­yra, azotu tręšti nebereikia. Sau­są ir karštą vasarą mulčiuotame dirvožemyje šaknims būna vė­siau, o šaltą žiemą šilčiau. Mulčiuojama 10—15 cm storio sluoksniu. Mulčiuota dirva būna vienodesnės temperatūros ir rūgštumo, mažiau išgarina drėg­mės. Mulčiuotame uogyne pava­sarį pumpurai išsprogsta ir rude­nį lapai nukrinta kiek vėliau ne­gu nemulčiuotame.

Sodinėms šilauogėms viduti­niškai reikia 25-50 mm kritulių per savaitę. Todėl per sausrą būtina jas laistyti.

Šilauoges reikia labai atsar­giai tręšti mineralinėmis trąšomis.

Iš maisto medžiagų šilauo­gėms dažniausiai pritrūksta azoto, tai rodo gelstantys, vėliau raustantys lapai. Jauni krūmai tręšiami pavasarį, praėjus- ke­lioms savaitėms po sodinimo,: antrą kartą – nuo birželio vidu­rio iki liepos vidurio. Derantys krūmai pavasarį pirmą kartą trę­šiami prieš žydėjimą, gegužės pradžioje, o antrą kartą- po 5-6 savaičių, bet ne vėliau kaip iki liepos vidurio, nes paskui augantys stiebai bei šakos nespėja sumedėti.

Šilauogėms fosforo trąšų daug nereikia.Tačiau tręšiant azoto ir kalio trąšomis, būtina išlaikyti teisingą šių medžiagų santykį: NPK — 1:1:1— lengves­nėse dirvose ir NPK-1:2:3 -sun­kesnėse. Kai trūksta fosforo, la­pai smulkėja, rudenį anksti pa­rausta.

Jeigu trūksta kalio trąšų, ši­lauogių senesnių lapų kraštai pa­rausta, paskui paruduoja ir nudžiūsta, o jaunesni lapai pagels­ta. Fosforu ir kaliu dažniausiai tręšiama rudenį.

Magnio trąšų gali trūkti tik la­bai skurdžiose dirvose, sausros metu arba pertręšus kalio trąšo­mis. Ant lapų atsiranda geltonų dėmių, paskui lapakraštis pagels­ta, lapagyslės lieka žalios. Po kiek laiko lapai nudžiūsta ir nu­krinta. Magnio trūkumo požy­miai pirmiau pasireiškia ant la­pų krūmo apačioje. Šiuo atveju augalai kas 2-3 metai tręšiami magnio sulfatu.

Dažnai pastebimas ir gele­žies trūkumas – pagelsta jaunų lapų paviršius, jauni ūgliai įgauna citrinos spalvą. Krūmai pras­tai auga, menkai dera. Geležies trąšų dažniau stokojama neder­lingoje dirvoje. Šios medžiagos trūkumą sukelia ir fosforo perteklius, tačiau dažniausiai šilauogės nepasisavina geležies iš per rūgštaus dirvožemio. Trūks­tant geležies, rekomenduojama purkšti 0,1 proc. geležies sulfato tirpalu.