Šilauogės mėgsta rūgščią dirvą
Sodinėms šilauogėms reikia sudaryti išskirtines sąlygas. Joms reikia purios, šiltos, neįmirkusios ir rūgščios dirvos.
Dirva
Aukštapelkių durpiniai dirvožemiai šilauogėms patys tinkamiausi ( ph – 3,8 – 4,8). Šilauogės nemėgsta šviežio gyvulių mėšlo, todėl žemė tręšiama perpuvusiu mėšlu ne vėliau kaip prieš pusę metų iki sodinimo. Dirvą galima parūgštinti sieros milteliais. Visame plote būtina išnaikinti piktžoles, ypač daugiametes. Dirva purškiama 2 proc. koncentracijos randapo ar kitokių herbicidų su glifosatu tirpalu. Jeigu sodinamas didesnis šilauogių plotas, žemė pradedama ruošti ankstyvą rudenį. Pirmiausia plotas suariamas 25 cm gyliu. Iki pavasario velėna supūva, piktžolės sunyksta. Pavasarį žemė išlyginama, išariamos 0,4-0,6 m gylio ir 0,8-1 m pločio vagos, į jas pripilama rūgščių durpių, nešviežių spygliuočių pjuvenų ar žievių, smulkių medžio drožlių ir viskas sumaišomai Sunkesnėje dirvoje virš tokios vagos suformuojama kaupas, 0,6 m pakilimas (volas), į kurį ir sodinamos šilauogės.
Sodinimas ir priežiūra
Šilauogės sodinamos mažiausiai 25 metams, todėl svarbu tinkamai suplanuoti ir atlikti visus darbus. Jos sodinamos pavasarį arba rudenį, vieno metro atstumais, tarp eilių paliekami 2,5-3 m tarpai. Sodinti tinka 2-3 metų sodinukai. Žemaūgės ir pusiau žemaūgės šilauogės eilėse: sodinamos kas 0,6-0,8 m, tarp eilių paliekami 2-2,5 m tarpai, aukštaūgės – kas. 1-1,5 m eilėse, paliekami 2,5-3 m tarpai tarp eilių.
Pavasarį pasodinti augalai naujas šaknis pradeda formuoti po 1,5-2 mėnesių, kai sulapoja
ūgliai ir baigia žydėti. Todėl pirmaisiais mėnesiais ypač svarbu, kad netrūktų drėgmės.
Jeigu žiema nešalta, šilauogės gerai žiemoja ir pasodintos rudenį. Šiuo atveju kerelius reikia mulčiuoti durpėmis arba pjuvenomis.
Pasodintos šilauogės palaistomos, dirvožemis suspaudžiamas. Pirmaisiais metais visi žiedai išskinami. Vertėtų pasisodinti-kelių veislių šilauogių, kad jos derėtų skirtingu laiku.
Geriausia pokrūmiuose pabarstyti pjuvenų, nes jos prislopina piktžolių augimą, tačiau pjuvenas skaidančios bakterijos sunaudoja daug azoto, todėl reikia tręšti azoto trąšomis. Po 2-3 metų, kai pjuvenos šiek tiek suyra, azotu tręšti nebereikia. Sausą ir karštą vasarą mulčiuotame dirvožemyje šaknims būna vėsiau, o šaltą žiemą šilčiau. Mulčiuojama 10—15 cm storio sluoksniu. Mulčiuota dirva būna vienodesnės temperatūros ir rūgštumo, mažiau išgarina drėgmės. Mulčiuotame uogyne pavasarį pumpurai išsprogsta ir rudenį lapai nukrinta kiek vėliau negu nemulčiuotame.
Sodinėms šilauogėms vidutiniškai reikia 25-50 mm kritulių per savaitę. Todėl per sausrą būtina jas laistyti.
Šilauoges reikia labai atsargiai tręšti mineralinėmis trąšomis.
Iš maisto medžiagų šilauogėms dažniausiai pritrūksta azoto, tai rodo gelstantys, vėliau raustantys lapai. Jauni krūmai tręšiami pavasarį, praėjus- kelioms savaitėms po sodinimo,: antrą kartą – nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Derantys krūmai pavasarį pirmą kartą tręšiami prieš žydėjimą, gegužės pradžioje, o antrą kartą- po 5-6 savaičių, bet ne vėliau kaip iki liepos vidurio, nes paskui augantys stiebai bei šakos nespėja sumedėti.
Šilauogėms fosforo trąšų daug nereikia.Tačiau tręšiant azoto ir kalio trąšomis, būtina išlaikyti teisingą šių medžiagų santykį: NPK — 1:1:1— lengvesnėse dirvose ir NPK-1:2:3 -sunkesnėse. Kai trūksta fosforo, lapai smulkėja, rudenį anksti parausta.
Jeigu trūksta kalio trąšų, šilauogių senesnių lapų kraštai parausta, paskui paruduoja ir nudžiūsta, o jaunesni lapai pagelsta. Fosforu ir kaliu dažniausiai tręšiama rudenį.
Magnio trąšų gali trūkti tik labai skurdžiose dirvose, sausros metu arba pertręšus kalio trąšomis. Ant lapų atsiranda geltonų dėmių, paskui lapakraštis pagelsta, lapagyslės lieka žalios. Po kiek laiko lapai nudžiūsta ir nukrinta. Magnio trūkumo požymiai pirmiau pasireiškia ant lapų krūmo apačioje. Šiuo atveju augalai kas 2-3 metai tręšiami magnio sulfatu.
Dažnai pastebimas ir geležies trūkumas – pagelsta jaunų lapų paviršius, jauni ūgliai įgauna citrinos spalvą. Krūmai prastai auga, menkai dera. Geležies trąšų dažniau stokojama nederlingoje dirvoje. Šios medžiagos trūkumą sukelia ir fosforo perteklius, tačiau dažniausiai šilauogės nepasisavina geležies iš per rūgštaus dirvožemio. Trūkstant geležies, rekomenduojama purkšti 0,1 proc. geležies sulfato tirpalu.
Kaip ir visos sodinės šilauogės, krūmai dekoratyvūs pavasarį žydėjimo metu ir vėlų rudenį, kai lapai nusispalvina tamsiai raudona spalva.
One Response to “Šilauogių sodinimas”
Dziaugiuosi kad papuole vertos pritarimo iskeltos idejos ir todel tikrai buvo nenuobodu perskaityti. Nuosirdus padekos skyrimas tam kas tai sugalvojo…