Vaisių ir uogų kokybę įtakojantys veiksniai soduose ir sandėliuose

Užsiauginti gerų vaisių ir uogų derlių, o po to juos laikyti sunku. Reikia daug pastangų ir žinių. Tą įtatoja daug veiksnių: veislių ir vietos pasirinkimas, augalų formavimas ir genėjimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, meteorologinės ir agrotechninės sąlygos, savalaikis ir tinkamas derliaus nuėmimas, laikymo sąlygos, galiausiai mūsų sugebėjimai dirbti konkrečiomis sąlygomis.

Veislių pasirinkimas. Yra populiarių obuolių ir kitų vaisių veislių, tačiau geriausios ir skaniausios neišrenkamos, nes išsilaikymo trukmė ir kitos savybės labai priklauso nuo daugybės veiksnių. Pvz. dr. Praras Viškelis išskiria penkias obuolių veisles į kurias turėtume atkreipti dėmesį (iš žurnalo „Rasos“). Anot jo, tai „Auksis“, „Melrose“, „Rubin“, „Štaris“ ir „Ligol“. Tačiau ir jos ne be trūkumų, tuo labiau auginant mėgėjams.

Veislių ypatybės lemia vaisių laikymąsi. Norint vaisius laikyti žiemą daugiau reikia sodinti žieminių ir vėlyvųjų žieminių veislių. Kokybiškus vaisius brandinančių vėlyvųjų žieminių kriaušių veislių Lietuvoje nėra.

Dabar vis daugiau veisiama sodų su silpnai augančiais vegetatyviniais poskiepiais. Tai aukštaūgių, pusiau žemaūgių ir žemaūgių poskiepiai. Tokie vaismedžiai brandina didesnius, gražesnius, aukštesnės kokybės vaisius ir uogas, tačiau jie greičiau subręsta ir trumpiau laikosi.

Be biologinių veislės savybių auginimo ir vaisių išsilaikymo trukmė priklauso nuo meteorologinių ir agrotechninių sąlygų vegetacijos laiku. Saitais lietingais metais obuoliai mažiau nusispalvina, būna rūgštesni, lėčiau augą noksta ir blogiau laikosi. Karštais metais intensyviau augą bręstą geriau nusispalvina bet trumpiau, net vieną ar du mėnesius, laikosi. Todėl reikėtų atidžiai stebėti ir metų meteorologines sąlygas ir laikomų vaisių kokybę, norint suvartoti dar nepradėjus jiems gesti.

Ištirtą kad geriausiai vaisiai laikosi kai pakanka drėgmės, šilumos ir saulės, nebūna didesnių temperatūros svyravimų.

Sodo vieta ir priežiūra. Sodininkų mėgėjų sodai veisiami labai įvairiose dirvose: ir sunkaus molio ir lengvo priesmėlio ir labai nelygaus reljefo. Sunkiose dirvose vaisiai užauga smulkesni, mažiau spalvingi, bet kietesni ir laikosi ilgiau. Nelaistant vaismedžių, lengvesnėse dirvose, kur trūksta drėgmės, vaisiai užauga maži, blogos kokybės, o laikomi suserga odelės dėmėtumu. Jį skatina ir gausus tręšimas azotu.

Auginant obelis ir kriaušes dažnai šienaujama žolė tarpueiliuose paliekama kaip mulčas supūti. Tokiame sodelyje vaisiai geriau nusispalvina būna geresnės cheminės sudėties ir geriau laikosi.

   1 pav. Azoto trūkumas

Trąšų įtaka. Vaismedžių poreikis trąšoms nėra didelis, kur kas mažesnis negu lauko augalų. Praktikoje naudojame didesnes trąšų normas negu vaismedžių poreikiai, nes maisto elementai iš dirvos išplaunami,

ypač azotas, magnis ir kai kurie mikroele­mentai. Kalis ir fosforas iš dirvos neišplau­nami, bet papildyti dažnai reikia.

Sveiki medžiai ir vaisiai būna tik tada, kai maisto medžiagos naudojamos tinkama proporcija. Tręšiant mėšlu tos proporcijos būna išlaikytos, o naudojant mineralines trą­šas lengva „persūdyti“, ypač tais atvejais, kai medis reikalauja mažiau negu gauna.

Trąšos didina derlių, gerina vaisių kokybę, tačiau nuo pertekliaus, ypač azoto, trumpėja išsilaikymo laikas, obuoliai suserga dėmė­tumu, šerdies parudavimu ir puviniu. Opti­malios kalio ir fosforo trąšų normos skatina cukrų, aromatinių ir dažomųjų medžiagų kaupimąsi, geresnį obuolių išsilaikymą.

Slyvos reikalauja daugiau kalio, ypač sun­kiose dirvose. Jo trūkstant, vaisiai smulkūs ir rūgštūs. Esant jo pertekliui, pasireiškia magnio trūkumas, blogiau pasisavinamas labai svarbus medžiagų apykaitoje boras.

Kalcis ir vaisių kokybė. Jis apsaugo vai­sius nuo medžiagų apykaitos sutrikimų. Stin­gant kalcio obuoliuose, jie laikomi greičiau noksta ir suserga poodiniu dėmėtumu, prade­da pūti. Minkštimas apie dėmes kartaus skonio.

 2 pav. Kalio trukumas

Kalcio kiekis dirvoje dažnai turi menką įta­ką tarp dirvos apsirūpinimu kalciu bei jo kie­kio vaisiuose. Jaunos vaisių užuomazgos ge­ba pritraukti kalcį, o vėliau, kada pasiekia graikinio riešuto dydį, tą gebėjimą praranda. Net augimo pradžioje kalcis gali būti nukrei­piamas daugiausia ūglių link, aplenkdamas užuomazgas, jeigu ūgliai auga labai stipriai. Dėl šios priežasties stiprus pavasarinis vais­medžių genėjimas, sužadinantis smarkų ūglių augimą sukelia kalcio deficitą vaisiuose. Pa­našiai veikia gausus medžių tręšimas azotu arba kaliu. Dėl to daug rūpesčių dėl kalcio trūkumo galima išvengti tręšiant reikalingu trąšų santykiu, net papildomai nemaitinant vaisius kalcio jonais (per lapus).

3 pav. Boro trukumas

Kalcio deficitas pasireiškia ir tuomet, kai iš mažos obuolio užuomazgos išauga labai stambus vaisius. Sukauptas vasaros pradžioje kalcis prasiskiedžia vaisiuje, dėl to didelis obuo­lys tampa nelabai sūdrus ir jautrus laikymo ligoms. Tą sodininkai gerai žino. Kartais ma­ži tos pačios veislės obuoliai išsilaiko iki pa­vasario, o dideli „tinsta“ sandėlyje jau sausy­je. Atsižvelgiant į oro sąlygas, neretai antroje vasaros pusėje reikėtų papildomai tręšti kal­ciu (kalcio chloridu).