Vynmedžių priežiūra

Kasmet iškerpame ar sutrumpi­name vienmečius ūglius, o kartais ir daugiametes šakas. Paliekame tik gerai subrendusius vienmečius ūg­lius, kurių vidurinės dalies skers­muo 6-12 mm. Ūgliai ir šakos kerpami sekatoriumi, prie pagrindo paliekama 0,3-0,5 cm. Jei nupjausite prie pat šakos, žaizda sunkiai gis. Pjūvio paviršius turi būti kuo ma­žesnis, pageidautina pjauti statmenai. Vienmečiai ūgliai kerpami per tarpubamblį, 1,5-2 cm virš akutės. Pjaunama įstrižai, priešingoje akutės pusėje, kad sultys netekėtų ant akutės.

Pirmiausia iškarpomos nulūžu­sios, sausos ir kitaip sužeistos šakos ir ūgliai. Jeigu daugiametės šakos neperspektyvios (jų ūgliai trumpi, ploni, silpni), ieškome pakaitos – vilkūgio ar kito stipraus, prie pagrindo išaugusio ūglio, o senąją šaką išpjauname.

Anksčiau tinkamai išgenėtus vynmedžius nesunku parengti būsi­mam derėjimui. Paprastai aš palieku 2, 4, 6 (nelygu kokiu būdu formuo­jamas krūmas) stiprius sumedėjusius ūglius, išaugusius kuo arčiau pagrindo (geriausiai, kai jie išaugą ant dvimečių šakų), o visa kita išk­erpu. Jeigu stiprūs ūgliai labai toli nuo kamieno, genėdamas palieku ūglius (3-4 akutes) prie pat kamieno, po metų iš jų išaugusios šakos bus naujas krūmo skeletas. Taisyklingiausiai genima, kai kiekvienais metais iškerpama derėjusi šaka (tiksliau derėję ūgliai su šaka), o naujas derlius auga ant ūglių iš pakaitinės šakos.

Lietuvoje vynmedžius geriau­siai genėti du kartus per metus: rudenį ir pavasarį. Rudenį iškerpa­mos silpnos, sužeistos šakos, paliekama daug stiprių ūglių, juos galima sutrumpinti iki 12 akučių. Pavasarį galutinai suformuojamas krūmas. Genėdami vynmedžius pavasarį sustabdome jų vegetaciją maždaug 1-2 savaitėms, tai labai svarbu norint apsaugoti augalus nuo pavasario šalnų.

Genima sekatoriumi, kartais pjūkliuku. Sekatoriumi kerpama taip, kad aštrioji dalis eitų palieka­mos šakos pusėje.

Ūgliai trumpinami atsižvelgiant į veislės derlingumą ir vešlumą. Trumpesni (5-8 akutės) paliekami toms, kurios ant vieno ūglio išau­gina daug kekių, ilgesni (9-12 akučių) – kurių ūgliai, išaugę iš arčiau pagrindo esančių akučių, ne­derlingi.

Vešlių krūmų ūgliai irgi turėtų būti ilgesni.

Lietuvoje vynmedžius siūloma formuoti daugiaranke vėduokle. Vėduoklė gali būti vienpusė ir dvipusė, su atnaujinimo šakomis ar be jų; šakų skaičius ir ilgis irgi gali būti įvairus.

Pirmaisiais metais paliekami 2-3 ūgliai, antraisiais genima pavasarį. Jeigu išaugo tik vienas stiprus ūglis, ant jo paliekamos 3-4 apatinės akutės, jeigu du, ant jų paliekama po 2-3 akutes. Antraisi­ais metais sustiprėja krūmo šaknys, išauga 2-4 stiprūs ūgliai. Juos pririšame. nulaužome silpnus ir į išorę (tarpueilį) nukrypusius ūglius. Skeletui formuoti paliktos šakos turėtlį būti vienoje plokštumoje su atramomis. Tokį krūmą ateityje bus lengviau uždengti.

Jeigu sodinukas labai silpnas, geriau dvejus metus jo negenėti, o pradėti formuoti tik trečiaisiais metais.

Tretieji metai. Pavasarį krūmai su dviem stipriais ūgliais genimi paliekant ant jų po 3-4 akutes, tris stiprius ūglius turinčio krūmo du ūgliai nugenimi kaip derantys (6-12 akučių), o vienas patrumpinamas iki 3-4 akučių, – iš jų išaugs trūks­tamos skeleto šakos. Jeigu krūmas turi keturis stiprius ūglius, jie trum­pinami iki 6, 8, 12 akučių (tai bus derantys ūgliai). Nugenėtos šakos prie atramų pririšamos įstrižai (lyg išskleista vėduoklė).

Ketvirtieji metai. Kai krūmas turi užtektinai skeletinių šakų, for­muojamos derančios ir atstatomo­sios šakos. Jeigu per mažai skele­tinių šakų, jos formuojamos.

Kiekviena skeletinė šaka genima taip: surandamas ir iki norimo akučių skaičiaus sutrumpinamas vienas gerai subrendęs ūglis (de­ranti šaka). Ūglis arčiau kamieno trumpinamas iki 3-4 akučių (ats­tatomoji šaka). Visi kiti ūgliai iš­kerpami. Nugenėtos skeletinės šakos pririšamos prie atramų.

Penktieji metai. Baigiamos for­muoti skeletinės šakos. Derėjusi šaka išpjaunama. Nauja derėsianti ir nauja atstatomoji šaka formuojama iš praėjusiais metais iš atstatomosios šakos išaugusių ūglių.

Nugenėti krūmai pririšami prie atramų. Geriausiai šakas rišti, kai pradeda tekėti sultys. Tuomet jos lanksčios, nemaišo ūgliai. Pririša­mos iki pumpurų skleidimosi. Daugiametės šakos išdėstomos vėduok­le, kampas tarp šakos ir žemės turėtų būti 35-45°. Prie antros horizontalios atramos derėsiančios (antramečiai ūgliai) šakos rišamos horizontaliai arba šiek tiek išlenkiamos, viršūnės nulenkiamos žemyn. Taip rišti būti­na, nes vertikaliai pririštų šakų in­tensyviausiai auga viršutinės akutės ir ūgliai, o apačia nuplinka, krūmas ištįsta, jį sunkiau prižiūrėti.

Kad šakos nesitrintų į atramą, jos rišamos aštuonetu. Tik stipriai nepriveržiame, nes užsivers apyta­kos indai.

Vegetacijos metu priraišomi žali ūgliai. Pirmą kartą, kai užauga 50-60 cm ilgio (prieš žydėjimą, jiems pasiekus antrąją horizontalią atramą). Kai ūgliai priauga iki kitų horizontalių atramų, jie vėl pririš­ami. Pasiekusieji viršutinę horizon­talią atramą pritvirtinami horizon­taliai. Augti ir vaisiams formuoti palankiausias 450 pririšimo kampas, tačiau vidurinėje krūmo dalyje esan­čius ūglius dažniausiai tenka pririšti vertikaliai. Viena kilpa pritvirtinami 2-3 ūgliai: pririštų vienoje vietoje daugiau ūglių susilpnėja augimas, būna prastesnė ventiliacija, krūmai greičiau suserga, gaunamas men­kesnis derlius. Rišama aštuonetuku skaičiuojant nuo viršaus per 4-6 tarpubamblį.

Laužydami žalius ūglius, for­muojame krūmą, tinkamai paskir­stome Šakas, reguliuojame derėjimą.

Nereikalingi ūgliai laužomi, kai pradeda formuotis žiedynai, vėliau, kai – užsimezga uogos, krūmas apžiūrimas ir genimas dar kartą. Ūglis laužiamas spaudžiant pirštu prie jo pagrindo. Iškerpami kai kurie nede­rantys ūgliai. Santykis tarp paliekamų nederančių ir derančių ūglių gali būti 1:1 (jei kekės didelės ir jų daug), 1:4 (jei krūmas tankus, lapai dideli, tarpubambliai trumpi, kekės nedidelės). Jei krūmas labai derlingas ir tankus, iškerpami ne tik nederantys, bet ir kai kurie derantys ūgliai.

Pirmaisiais vegetacijos metais paliekamas trečdalis stiprių ūglių, kurie vėliau virs skeletinėmis šako­mis. Antraisiais metais išpjaunami išaugusieji arti kamieno, o trečiai­siais – silpni ūgliai. Išpjaunami ir dvigubi ūgliai (2 ūgliai iš vienos akutės). Iš kamieno miegančiųjų akučių išaugusius labai stiprius 1-2 ūglius reikėtų palikti ir formuoti papildomą skeletinę šaką.

Derantys krūmai (ketvirtaisiais ir vėlesniais metais) pradedami genėti nuo kamieno. Iš pradžių išk­erpami ant kamieno ir daugiamečių šakų išaugę silpni ir nereikalingi, vėliau praretinami ant derančių šakų ūgliai. Po šio genėjimo (prieš žy­dėjimą) jie pririšami.

Nulaužus stiprių ūglių viršūnes, maisto medžiagos pasiskirsto žie­duose, vaisiuose. Jeigu iš vilkūglio norima suformuoti skeletinę šaką, ūglis nulaužiamas paliekant 3-5 la­pelius (bamblius). Pradėjus bręsti uogoms (liepos-rugpjūčio mėn.), trumpinami derantys ūgliai. Sekato­riumi nukerpamos viršūnės su 6-10 menkais tarpubambliais. Nukirpta dalis neturi būti ilgesnė kaip 15-20 proc. viso ūglio ilgio. Apkarpius viršūnes, padidėja kekės, geriau su­bręsta ūgliai, krūmas geriau ventiliuojasi, mažiau serga.

Sutrumpinę pažastinius ūglius, pageriname krūmo apšvietimą, ven­tiliaciją, žiedų apdulkinimą. Pažastiniai ūgliai patrumpinami 12-15 cm ilgio.

Prieš pat sunokstant kekėms, aplink jas galima atsargiai nuskaby­ti lapus. Kekės gražiau sunoks, jei benokstančias apsuksime 180°.

Parašykite komentarą