Šilauogių tręšimas

Sodinės šilauoges – erikinių šeimos augalai, tad jų poreikiai dirvai bei maisto medžiagoms tokie pat, kaip ir miškuose augančių mėlynių, vaivorų ar bruknių, įprasta šių augalų augavietė – aukštapelkė, rūgštus pušyno priesmėlis. Todėl sodinės šilauoges, lyginant su kitomis sodo kultūromis, yra nedaug maisto medžiagų reikalaujantys augalai. Trąšų joms reikia labai nedaug. Tai lemia ir tam tikros biologinės šilauogių ypatybės. Jų šaknys daugiausia išsiraizgiusios arti paviršiaus. Plonosios šaknelės auga lėtai, yra lengvai sužeidžiamos, be šakniaplaukių. Šilauogių šaknys sudaro mikorizę su grybais, kurie padeda augalams apsirūpinti vandeniu, mineralinėmis medžiagomis. Mikorizinių grybų gyvybingumą trikdo pernelyg sausa ar permirkusi dirva. Nustatyta, kad mikoriziniams grybams labai gali pakenkti per didelis azoto kiekis dirvožemyje. Tai labai svarbu kai parenkama azoto trąšų norma. Didelis trąšų kiekis iš pradžių skatina sparčiai augti ūglius, o vėliau sutrikdo augalų fiziologiją, ir pernelyg vešlūs krūmai ima sirgti grybinėmis ligomis, suprastėja derliaus kokybė. Sodinės šilauoges labai reaguoja į azoto trūkumą ir į perteklių. Jas galima priskirti prie augalų, kuriems reikia mažai kalio ir labai mažai fosforo trąšų.

Jeigu šilauogėms trūksta azoto, jos silpnai auga, visas lapo kraštas pasidaro gelsvai žalias. Dėl sumažėjusio chlorofilo kiekio lapkočiai ir jauni ūgliai pasidaro rausvi. Ryškiausiai azoto trūkumas pastebimas ant senesniųjų lapų. O jeigu yra azoto perteklius, ūgliai auga iki vėlyvo rudens, laiku nesumedėja ir gali stipriai apšalti. Pasodintų augalų tręšti nereikia. Sodinės šilauoges pradeda auginti naujas šakneles ir naujus ūglius praėjus 1,5-2 mėnesiams po pasodinimo. Tuomet jau galima jas patręšti amonio sulfatu. Kitais metais tręšiama anksti pavasari, kai tik pradžiūsta dirva išbarstoma pusė azoto trąšų normos. Likusios trąšos išberiamos žydėjimo pabaigoje. Atsižvelgiant į dirvožemio ypatybes, tręšiama ne daugiau kaip 10 g/kv. m azoto trąšų. Azoto trąšomis galima tręšti ir tris kartus: trečiąjį kartą papildomai tręšiama iki birželio vidurio.

Sodinės šilauoges nėra labai jautrios kalio trūkumui dirvoje, tačiau, kai trūksta šio elemento, džiūsta ūglių viršūnėlės, lapai įgyja bronzinį atspalvį, atsiranda nekrozinių dėmių. O jei labai trūksta kalio, pradeda kristi lapai. Mineralinėse dirvose kalio paprastai būna pakankamai, o durpiniuose dirvožemiuose gali tekti kalio trąšų išberti daugiau. Paprastai sodinės šilauoges tręšiamos kalio sulfatu. Visiškai netinka chloro turinčios kalio trąšos. Paprastai tręšiama anksti pavasarį.

Fosforo trūksta itin retai. Todėl fosforu tręšiama tik tokiose dirvose, kuriose šio elemento yra labai mažai.

Magnio paprastai trūksta vasarą, uogų nokimo pabaigoje: senesnieji lapai aplink lapagysles pagelsta, nors pagrindinė lapo gysla lieka žalia. Šilauoges jautriai reaguoja ir į kalio kiekio pasikeitimą dirvoje. Šilauogyne dažniau būna kalcio perteklius, ypač jeigu pavasarį aukštai pakyla gruntinis vanduo. Vėliau vandens perteklius išgaruoja, o kalcis pasilieka šilauogių šaknų zonoje.

Didesniuose plotuose būtina kasmet nustatyti elementų kiekį lapuose, kas 3-4 metai atlikti dirvožemio tyrimus. Lapai tyrimams renkami liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Nustatyta, kad gerai prižiūrimų šilauogių lapuose vidutiniškai būna 1,8-2,0 proc. azoto, 0,12-0,4 proc. fosforo, 0,3-0,6 proc. kalio, 0,12-0,2 proc. magnio, 0,4-0,8 proc. kalio.

Norint, kad augalai greitai pasisavintų maisto medžiagas, galima tręšti per lapus, ypač azoto trąšomis. Mat jas ilgalaikiai lietūs išplauna iš paviršinių dirvožemio sluoksnių, ir šilauogių šaknys jų nebegauna. Per lapus tręšiama karbamidu (4 kg/ha.). Šis kiekis išpurškiamas per keturis kartus. Jeigu nustatoma, kad trūksta magnio, purškiama magnio sulfatu. Šis tręšimas paprastai atliekamas po žydėjimo. Rekomenduotina lapus purkšti ir mikroelementais – boru, cinku, variu. Sodinių šilauogių trąšų poreikį smarkiai keičia mulčas. Dažniausiai mulčiuojama pjuvenomis, todėl reikia padidinti azoto trąšų kiekį, nes pjuvenose gyvenančios bakterijos sunaudoja daug azoto. Pamulčiavus šviežiomis pjuvenomis, azoto normos didinamos iki dviejų kartų. Po poros metų azoto normos sumažinamos, nes pjuvenos jau būna suirusios.
Auginant šilauoges, svarbiausia parinkti tinkamo rūgštingumo dirvožemį. Maisto medžiagų kiekį galima reguliuoti trąšomis, o pakeisti dirvos struktūrą ir rūgštingumą daug sudėtingiau. Laidi orui dirva, kurios rūgštingumas ne daugiau kaip pH 5 (geriausia kai pH 3,5-4,0) – būtina sąlyga, kad šilauoges gerai augtų, derėtų.

Parašykite komentarą