Citrinvytis

Kininis citrinvytis (Schizandra chinensis) – sumedėjusi, lapus numetanti liana iš magnolinių (Magnoliaceae) šeimos. Natūraliai gamtoje auga miškų proskynose ir pamiškėse netoli upių ir upelių, ištveria net 40-45 °C šaltį. įvairios augalo dalys nuo seno vartojamos kinų, korėjiečių ir japonų medicinoje kaip stimuliuojanti ir tonizuojanti priemonė. Tolimųjų Rytų senieji gyventojai mano, kad arbata su citrinvyčiu gerina regėjimą ir klausą, šalina nuovargį, išblaško snaudulį. Be to, citrinvyčiai labai dekoratyvūs. Lianos gražiai apželia namo sienas, tvoras, pavėsines.

Ilgi tarsi virvės 1-2 cm skersmens citrinvyčio stiebai vejasi ant atramos tik pagal laikrodžio rodyklę. Kai sąlygos netinkamos, augalas auga lėtai, driekiasi pažeme. Ryškiai žali, šiek tiek mėsingi, ovalūs su aštria viršūne lapai būna iki 10 cm ilgio ir apie 5 cm pločio. Rudenį jie nusidažo citrinos geltonumo spalva. Jaunuose ūgliuose ir lapuose yra daug eterinių aliejų, patrinti skleidžia malonų citrinos kvapą. Citrinvyčiai žydi gegužės-birželio mėn. apie dvi savaites. Žiedai skirtalyčiai, balti arba rožiniai, tarsi vaškiniai, kvapnūs, ant ilgų žiedkočių. Vaisius sudėtinis, iki 8 cm ilgio kekė, susidedanti iš 10-15 apvalių, sultingų, raudonų uogų. Gamtoje citrinvyčiai dauginasi šaknų atžalomis, prie žemės nusvirusiais ir įsišaknijusiais stiebais bei sėklomis. Sodininkai juos daugina krūmo dalimis, žaliaisiais auginiais.

Labiausiai įprasta dauginti sėklomis. Sėklos imamos iš sunokusių, skaisčiai raudonų uogų, geriausiai iš kekės vidurio. Minkštimas kruopščiai nuvalomas, sėklos kelis kartus perplaunamos ir išdžiovinamos pavėsyje. Išdžiūvusios sėklos blizga, būna geltonai rudos, pumpuro formos, iki 3 mm skersmens. Likus 7-10 dienų iki sėjos sėklos užpilamos vandeniu. Po paros nugraibomos į paviršių iškilusios sėklos. Sėjama į drėgną smėlį ir apie mėnesį laikoma 15-20 °C temperatūroje. Paskui dar mėnesį stratifikuojama 3-5 °C temperatūroje. Taip paruoštos sėklos pavasarį sėjamos į dėžutes su smėlio ir humuso mišiniu (1:1). Sėjos gylis – 0,5 cm. Šviežias sėklas galima sėti rudenį tiesiai į lysvę, vageles palaistyti vandeniu ir mulčiuoti durpėmis. Vieta parenkama pusiau šešėlyje, kad sėjinukų nekepintų saulė. Laistoma dažnokai, nes citrinvyčiai mėgsta drėgmę. Keletą kartų per sezoną patręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Žiemai jaunus augalus būtina uždengti eglišakėmis ir sausais lapais. Pirmaisiais metais sėjinukai auga lėtai. Po 2-3 metų jie sodinami į nuolatinę vietą.

Atlankomis citrinvyčiai dauginami pavasarį. Iki pumpurų sprogimo prie krūmo iškasamas 10-15 cm ilgio griovelis. Išrenkamas stiprus pernykštis ūglis, prilenkiamas ir paguldomas į griovelį. Dviejose vietose pritvirtinamas vielos kabliukais, viršūnę galima pririšti prie kuolelio, užpilama derlingos žemės. Per vasarą atlanka išleidžia šaknis. Po 2-3 metų rudenį arba pavasarį atlanka nukerpama ir sodinama į nuolatinę vietą sode.

Galima dauginti ir šaknų atžalomis, kurios atskiriamos rudenį nukritus lapams arba pavasarį dar neišsprogus pumpurams. Atsargiai atskirta atžala iš karto sodinama į žemę, gausiai palaistomą, o saulėtu oru 2-3 dienoms pridengiama. Iš atlankų ar atžalų išaugę augalai pradeda derėti trečiais ketvirtais metais.

Citrinvyčiams tinka gerai drenuotas priemolis. Nemėgsta pernelyg šlapios ir sausos smėlingos žemės. Sodinami į 50x50x50 cm dydžio duobę. \ dugną įberiamas drenažas iš plytų duženų, keramzito, skaldos. Duobė užpilama daržo žeme, į kurią pridėta humuso arba komposto, fosforo ir kalio trąšų (po 1 šaukštą), o sunkiose dirvose – ir smėlio. Citrinvytis puikiai auga ir dera prie gerai saulės apšviestos sienos.

Kad geriau krūmytųsi, jauni ūgliai apkarpomi. Karpoma rudenį arba anksti pavasarį, kartu išlaužiami sausi ir nušalę stiebai. Taisyklingai prižiūrimi augalai per metus užauga apie metrą. Citrinvyčiai kasmet tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, purenama ir ravima dirva, mulčiuojama. Citrinvyčiu šaknys yra paviršiuje, todėl žemė purenama atsargiai. Jų beveik nepuola kenkėjai ir ligos, tik katės dažnai apgraužta jaunus ūglius. Nuo kačių apsaugoma metaliniu tinklu.

Gausus derlius (po 3-4 kg uogų) būna kas dveji treji metai. Uogos prisirpsta rugsėjį ir gali kaboti iki šalčių. Uogos rūgštokos, truputį karstelėjusios. Jas reikia laiku nuskinti, kol nepernokusios. Dažniau valgomos ne šviežios, o perdirbtos. Perdirbant reikia stengtis, kad nesusitraiškytų sėklos, nes jos yra kartaus, deginančio skonio. Iš uogų verdamas kisielius, kompotas, džemas, uogienė. Šviežios citrinvyčiu sultys – paprastas ir vertingas gėrimas, ypač tinka tiems, kam sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Sultyse yra daug askorbo, citrinos, obuolių ir gintaro rūgščių, pektinų. Konservuotos sterilizuotos sultys – puikus priedas prie arbatos, tik pilama jų ne daugiau kaip vienas šaukštelis į puodelį arbatos.

Uogas galima ir džiovinti. Jos paberiamos plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje ir džiovinamos vis pamaišant. Nuo išdžiovintų uogų nuskabomi koteliai ir jos supilamos į drobinius ar popierinius maišiukus. Citrinvyčiu sėklose yra riebiųjų aliejų, iš kurių gaminamos tonizuojančios medžiagos. Iš vasaros pabaigoje surinktų ir pavėsyje išdžiovintų lapų verdama aromatinga arbata.
Uogų ir sėklų antpilas stimuliuoja fiziškai ir protiškai išsekusį organizmą, gydo hipotoniją, stiprina imunitetą.

Parašykite komentarą