Šeivamedis

Šeivamedis yra tikrai įdomus augalas: ir savo savybėmis, ir žmogaus suteiktomis prasmėmis. Tai – medelis ar greičiau krūmokšnis, priklausantis sausmedžių šeimai. Ypatingas jo lapų ir net pumpurų kvapas gina sodą nuo visokių kenkėjų. Šeimininkės trintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur veisdavosi tarakonai ar blakės. Sakoma, kad svaigus augalo kvapas atbaido net peles ir kurmius, o žiedus mielai lanko bitės.

Prinokusios uogos yra valgomos ir netgi turi vaistinių medžiagų. Jų sultimis gydomi virškinamoio trakto sutrikimai. Jos turi bakterijas naikinančių savybių. Ant šeivamedžio niekada netupia musės, todėl dažnai medeliai būdavo sodinami prie mėšlidės ar atliekų duobės.
Juodauogiai šeivamedžiai – vieni seniausiai vartojamų vaistinių augalų. Liaudies medicinoje buvo naudojamos visos juodauogių šeivamedžių dalys, o šiuolaikinėje dažniausiai – žiedai.
Žaliavos ruošimo laikas. Žiedynai skinami žydėjimo metu (gegužės pabaigoje—birželio pradžioje), vaisiai – rugpjūtį-rugsėjį.
Žaliavos ruošimas ir laikymas. Šeivamedžių žiedynai skinami visiškai išsiskleidę, be žiedkočių. Džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Išdžiuvę žiedynai turi būti gelsvai baltos spalvos, silpno specifinio aromato, salstelėjusio skonio, gleivingi. Žaliava tinka varoti iki 3 metų.
Šeivamedžių vaisiai iš pradžių apvytinami, po to baigiami džiovinti 70-80°C temperatūroje.
Arbata. Imuninei sistemai stiprinti vartojama po 1/2 stiklinės 3-4 kartus per dieną 15 min. prieš valgį. Nevartoti sergant inkstų akmenlige, sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje.

Parašykite komentarą