Vaismedžių apsauga nuo graužikų

nugrauzta zuikio

Pusiau žemaūgių ir žemaūgių vaismedžių apatinės šakos auga 0,6-0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. Apsaugoti tokį sodą nuo kiškių, stirnų ir kitų žvėrių, kurie graužia žievę ar kitaip žaloja vaismedžius, galima tik juos aptvėrus. Lietuvoje pasitaiko sniegingų žiemų arba kai kuriose sodo vietose supustoma daug sniego, todėl tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m aukščio, o tvoros tinklas apie 20 cm įkasamas į žeme, arba iš abiejų pusių apariamas, kad kiškiai į sodą nepatektų pro apačią.tvora Esant per žemai tvorai, zuikiai gali patekti per tvoros viršų, nes jie vaikšto sniego paviršiumi. Aptvėrus vielos tinklu ar kitokia apsauga tik kamienus, gali nukentėti šakos, ypač, jei vainikas žemesnis.
Kiekvieną rudenį tvora apžiūrima, užtaisomos skylės, užkasamos apačioje lapių ar šunų padarytos landos. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai.

 

Žaizdas būtina sutvarkyti
Pastebėjus kiškių apgraužtus vaismedžius, jų padarytas žaizdas būtina tuojau pat aptepti sodo tepalu, kad žaizdos nedžiūtų. Gerai žaizdas gydo tik toks sodo tepalas, kuriame yra pikio. Paprastas sodo tepalas tik izoliuoja žaizdą: ji ne taip džiūsta, bet nuo infekcijos neapsaugo. Geriau negu paprastas sodo tepalas žaizdas gydo vandens emulsiniai dažai su 2 proc. sisteminio fungicido priedu. Laiku sutvarkius žaizdas, medeliai jas vėl apaugina žieve ir vaismedžiai vėl dera.

pele2Pelės pavojingiausios jauniems medeliams
Pelės ir pelėnai didžiausią žalą padaro jauniems sodams. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą (be kurio nevyksta medžiagų apykaita), o neretai ir šaknis. Tai pasimato tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei medeliai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės. Tokie vaismedžiai žūsta.

Pelės daugiausia veisiasi javų plotuose, ypač kur netoli sodo auginami sėklojai. Dažnai pomedžiuose ar bent tarpueiliuose laikoma daugiametė veja. Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda rizikos faktorių.
Paprastieji pelėnai gyvena kolonijomis. Rausia 2,5-5 cm skersmens urvelius 10-30 cm gylyje, kurių gilumas ir sudėtingumas priklauso nuo dirvožemio struktūros ir metų laiko. Netoli gyvenamųjų urvų po vešlia žole būna pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir maitinimosi aikštelės sujungtos antžeminiais takais, kuriuos lyg tunelius iš viršaus dengia žolė. Pelėnai veiklūs ištisą parą, su 2-3 val. pertraukomis. Žiemą aktyvesni negu vasarą. Ėda augalų stiebus, šaknis, vaisius, medžių ir krūmų žievę. Viena patelė gali atvesti iki 8 vadų. Paprastai vadoje būna 4-8 jaunikliai. Daug paprastųjų pelėnų išgaudo plėšrieji žvėreliai ir paukščiai.
Lietuvoje visur yra ir dirvinių pelių. Jos mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau gyvena krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, pagrioviuose, bet jų būna ir soduose bei javų laukuose.  Ieškodamos maisto, gali nutolti nuo urvo iki 50-500 metrų. Pagrindinis maistas – grūdai ir įvairių laukinių augalų sėklos. Anksti pavasarį kartais nugraužia medelių ir krūmų žievę.

Vandeniniai pelėnai
Vandeninių pelėnų (Arvicola terrestris) pažeidimų galime rasti ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). Trijų keturių metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus.
Vasaros pabaigoje ir rudenį vandeniniai pelėnai migruoja į laukus, krūmus, sodus, daržus. Tada jie gali nukeliauti 2-3 km nuo veisimosi vietų. Minta žaliu sultingu maistu – augalų lapais, stiebais, šaknimis, žieve. Rudenį dirvoje apgraužia bulves, daržoves, jaunų medelių žievę ir šaknis. Anksti pavasarį pelėnai daugiausia ėda augalų šaknis. Per parą kiekvienas pelėnas suėda maisto iki 85 proc. savo kūno svorio (graužikas sveria 60-100 g).

peleno darbasa

Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nesimato. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų.
Dirvinės pelės ir paprastieji pelėnai kas keleri metai paplinta gausiai ir labai pakenkia obelų ir vyšnių sodams. Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, – šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos.  Žiemą, pasnigus, aiškiai matyti pelių pėdsakai.

Apsaugos priemonės
Kenkėjų populiacijos nyksta, kai nuolat naikinamos piktžolės, dažnai šienaujami žolynai, gerai įdirbamos dirvos. Pelėnus ir peles gaudo plėšrūs paukščiai, lapės, ežiai, šermuonėliai.
Nuo pelių saugo ir perforuoti plastmasiniai gaubtai, jei jų apačia įsmeigta į žemę. Kartais tam naudojami didelės talpos plastikiniai buteliai. Labai gerai žiemą po atodrėkių sniegą pomedžiuose suspausti. Sumintas sniegas neleis šiems graužikams prieiti prie šaknies kaklelio ir šaknų. Sniegą suspausti patartina po kiekvieno ilgesnio atodrėkio.
Efektyviausias apsaugos būdas yra graužikų nuodijimas. Tai daroma rudenį, nuėmus derlių, nuo rugsėjo iki lapkričio. Apnuodytas jaukas išdėstomas ne mažiau kaip du kartus su 2-3 savaičių pertrauka. Jauką būtina paslėpti: padėti po šiaudų gniūžtėmis ar po iš anksto pasiruoštais šiaudų ritiniais. Tinka drenažinio vamzdžio galai.  Atvirai išbarstytus apnuodytus grūdus sules paukščiai. Nuodus galima berti ir į šių graužikų iškastus urvelius, jaukas išdėstomas mažomis porcijomis (po 20-50 g) ne tik sode, bet ir arti jo, kur yra pelių kolonijos.

Parašykite komentarą