Apšalo sodas?

 Lietuvoje augalai dažnai nukenčia nuo šalčio ir staigios temperatūros kaitos pavasarį. Nesumedėjusias augalų dalis paprastai apšaldo pavasario šalnos. Augalai apvysta, paruduoja ir nudžiūsta. Pavasarį šalnos nušaldo žiedus ir jaunus ūglius, o vėlyvosios – ir vaisių užuomazgas. Pirmieji šalčiai gali pakenkti pumpurams ir nespėjusiems subręsti ir sumedėti ūgliams. Šalčiams atsparių obelų žiediniai pumpurai gali ištverti iki   35-40 °C šalčius. Kelioms dienoms stipriau atšilus orams, sumažėja atsparumas šalčiui, o stipriau palengva šąlant – padidėja. Obelų mediena gali ištverti net iki -37 °C šalčius, o šaknys – tik iki -15 °C. Pirmiausia nukenčia smulkiosios paviršinės šaknys. Labiau šaknys nukenčia poringame lengvame grunte, negu molingame. Sniegas yra geriausia augalų apsauga nuo šalčio, todėl didžiausia tikimybė pašalti šaknims kuomet šąla be sniego. Po gausaus derliaus metų vaismedžiai šalčiui gerokai jautresni. Vasarinės obelys atsparesnės šalčiui už žiemines.

Ką daryti su nušalusiais vaismedžiais?
Stipriai apšalę vaismedžiai genimi pašalinant stipriausiai pažeistas šakas. Jie atsigauna ne iš karto, nes būna sutrikdyta jų medžiagų apykaita. Nušalę iki pažemės  vaismedžiai nupjaunami iki sveikos vietos, vėliau jie išleidžia atžalas. Jeigu pjauti reikia žemiau skiepo vietos, tai reikia pagalvoti, ar verta palikti, nes išleistas atžalas dar po metų reikės skiepyti. Visai iššalę vaismedžiai atsodinami naujais.
Vaismedžiai ir vaiskrūmiai ypač jautrūs šalnoms sprogstant pumpurams ir kai mezga vaisius. Tuo laiku net silpnos šalnos padaro daug žalos. Išsiskleidę lapų pumpurai žūva, jei -8 °C šaltis šaldo šešias valandas. -2 °C šalna, nors ji truktų visą parą, pumpurams  nedaug  pakenkia. Žiedų pumpurai žūva, jei -6 °C šaltis trunka keturias valandas, o -8 °C – dvi valandas. Užsimezgusius vaisius -2 °C šalna pažeidžia per keturias valandas. Kriaušių užuomazgos žūva, jei keturias valandas būna -3 °C šalčio. Daugumos vaismedžių tik užsimezgę vaisiai žūva nuo daug ilgesnės šalnos.

Kaip apsaugoti?
Norint apsaugoti augalus nuo šalnų, reikia žinoti, kad šaltis sode ne vienodai pasiskirsto. Tai lemia reljefas, dirvožemio mechaninė sudėtis, atstumas nuo vandens baseinų, miško ir kt. Lygiose vietose šalnos pasklinda vienodai, o kalvotose – apima tik nedidelius plotelius daubose. Intensyviausios šalnos būna giedriomis naktimis daubose, kalvų papėdėse, slėniuose ir žemumose. Ten telkiasi šaltas oras, nutekėjęs nuo kalvų, todėl šiais atvejais mažiausiai sodmenys nukenčia esantys aukščiau. Dėl šios priežasties, projektuojant sodą nelygaus reljefo vietovėje, jautresnius šalnoms augalus ar jų rūšis patartina sodinti aukštesnėse vietose. Azotinės trąšos po pavasario mažina atsparumą šalčiui žiemą, nes augalai nespėja laiku subręsti, užsigrūdinti ir pasirengti žiemai.

Suserga arba nudžiūsta
Žiemos šalčių padariniai dažnai išryškėja tik vasarą. Dalinai apšalę vaismedžiai ir vaiskrūmiai pavasarį kartais normaliai atrodo, o vasarą staiga paruduoja dalis arba visi lapai, plonesnės šakutės pradeda džiūti. Kartais po šaltos žiemos šakos pavasarį visai neišsprogsta. Apšalę augalai tampa lepesni grybinėms ligoms. Manoma, kad augalas žuvo nuo kokios nors ligos, o tikroji priežastis – pašalimas.
 skilimas2Kai pašąla vaismedžių žievė, ant kamienų ir skeletinių šakų būna tamsių dėmių. Žievė sutrūkinėja ir dėl staigios temperatūros kaitos ankstyvą pavasarį. Kuomet dieną  kamienus kaitina aktyvi saulė, o naktį temperatūra nukrinta žemiau nulio. Po tokio terminio šoko atsiveria gilios žaizdos. Nuo to vaismedžių kamienus apsaugoti nesunku įvairiais būdais uždengiant nuo pietinės saulės spindulių. Kitas paprastesnis būdas – iš anksto įpjaunant viršutinį žievės sluoksnį, tokiu būdu sumažinant paviršiaus įtempius. Tokios negilios žaizdos greitai užgyja.
Šalčio pažeistų vaismedžių mediena pakeičia spalvą: vyšnių ir slyvų pasidaro oranžinė, abrikosų – raudona, obelų – pilka, kriaušių – tamsiai ruda. Staigiai ir stipriai žiemą šąlant, suaugusių vaismedžių kamienai sutrūkinėja, atsiveria gilūs plyšiai, kartais net iki šerdies. Vasarą tie plyšiai susitraukia, bet negyvi medienos audiniai nesuauga, nauja žieve apsitraukia tik jų paviršius, o kitą žiemą ta vieta vėl suardoma. Periodiškai plyštančių vaismedžių kamienuose atsiranda išilginių žievės surambėjimų.
 Per vegetaciją aplink sužeistas vietas susidaro kalius, o jam plečiantis, atauga nauja žievė. Ji būna jautri šalčiui, ir, jeigu iš eilės būna kelios šaltos žiemos, tose žievės vietose atsiveria negyjančios, rievėtos vėžio žaizdos.

Pomedžius reikia mulčiuoti
Šaknų ištvermingumą lemia gentis, poskiepis, veislė, poskiepis, dirvos drėgmė, agrotechninės savybės. Paprastai šaknys rečiau apšąla, nes dirva įšąla pamažu. Šaknis didesnis šaltis pažeidžia, kai būna mažai sniego. Jeigu pašąla šaknys, pavasarį vaismedžiai pradeda augti, bet jų lapai ir žiedai greitai ima vysti, vaismedis greitai arba net po  metų nudžiūsta. Dažniau nušąla kaulavaisių ir žemaūgių obelų šaknys. Negiliai esančias vaismedžių šaknis prieš šalčius verta mulčiuoti ar apkasti sniegu.
Nepalankios sąlygos, mechaniniai sužalojimai nusilpnina vaismedžius, jie būna neatsparūs ligoms.

Parašykite komentarą