Genėjimo klaidos

gerai isgeneta Artėjant pavasariui, daugelis sodininkų mėgėjų ruošiasi pavasariniam sodo augalų genėjimui. Nemaža dalis lieka nepatenkinti savo paties atliktu šiuo darbu ir nusivilia rezultatais tų pačių metų rudenį kai nuima derlių ar vėlesniais metais. Kiti net neįtaria, kad vaismedžio žuvimo priežastis – netinkamas genėjimas.

Vaismedžių genėjimas skiriasi nuo kitų dekoratyvinių medžių genėjimo, nes čia dažniausiai svarbiau derliaus kokybė, o ne medžio grožis. Informacijos apie genėjimą yra vadovėliuose, vyksta seminarai, pilnas internetas… Pasodinus naują medelį, galime pradėti jį formuoti teisingai nuo pat pradžių, pasinaudodami rasta informacija. Tačiau mūsų soduose dar nemažai senų medžių, kuriuos reikia atjauninti ar radikaliai pakeisti jų lajų formą. Apie tai metodikos mažai, o klaidų čia pridaro sodininkai daugiausia.

Šiame straipsnyje noriu genėjimo teoriją pateikti iš kitos pusės. Pabandysiu aprašyti ir parodyti dažniausiai daromas klaidas genint bei tų klaidų padarinius. Taigi, dažniausiai daromų klaidų šešetukas:

  1. Neteisingas plonų šakų kirpimas bet kur ir bet kaip.

Plonas šakutes kerpame iš karto virš pumpuro ar šakelės truputį įstrižai

1

2. Neteisingas šakos pjūvio vietos parinkimas.

 

Storesnes šakas pjauname ties atsišakojimu taip, kad žemiau pjūvio liktų jaunesnis ūgliukas, kuris augs ir grąžindamas maistingas medžiagas, užgydys žaizdą, arba prie pat pagrindo (kamieno ar storesnės šakos). Jeigu jaunesnės šakos virš pjūvio nėra, medis gali „elgtis“ dvejopai: esant jaunai medienai ir pakankamam maitinimui bei šviesai, išaugina jaunus ūglius iš likusio kemblio viršūnės, arba nesant palankioms sąlygoms, nudžiūsta. Nudžiūvęs kamblys po kelių metų iškrenta ir lieka drevė, kurioje kaupiasi drėgmė, lapai, o juose – parazitai ir medieną žudanti grybiena. Puvinys, įsimetęs per drevę, dažnai nukeliauja iki šaknų taip nužudydamas medį.

354

Tai negalioja nestoroms kaulavaisių šakoms.

6

Pirmąsias dvi taisykles dažnai pažeidžia tinginiai, kurie geni vaismedžius nuo žemės su aukštapjovėmis (jos vaismedžiasm genėti netinkamos), žirklėmis ant ilgo koto ar kitais ilgai įrankais, su kuriais neįmanoma tinkamoje vietoje atlikti pjūvį. Kad tinkamoje vietoje gerai nupjauti šakas, naudoti reikėtų gradininį pjūklą, rankinį pjūklelį, vienos rankos sekatorių ir tam tikrais atvejais (kai geras priėjimas) dvirankes žirkles. Dauguma kitų įrankių palengvina darbą, bet genėjimą padaro nekokybišku.

3. Paliekamos ilgos nusvirusios žemys storesnės šakos, o nugenima tik tai, kas auga į viršų.

78

Yra toks vainikų formavimo būdas, kuomet paliekamos žemyn nusvirusios skeletinės šakos, nes jos dera geriau nei į viršų augančios. Taip išgenėtų sodų kai kas galėjo prisižiūrėti Lenkijoje ar Vokietijoje. Tačiau matė ne viską. Žemyn nusvirusios šakos taip pat turi būti retinamos ir atjauninamos nuolatos, jeigu norime kad derlius nesusmulkėtų ir būtų gausus. Taip pat nepamirškime, kad taip formuojami medžiai augina daug vilkūglių iš tų storųjų šakų, kuriuos turime du kartus per metus išgenėti.

svyranti forma gera

Geriausia yra vaisių nulenktas šakas trumpinti ties atsišakojimu taip, kad liktų horizontaliai augančios. Tokios augina geriausią ir gausiausią derlių.

apatiniu saku genejimas

4. Neteisingai pjaunamos storesnės šakos, kurios plyšdamos padaro didesnes žaizdas.

910

Storesnės šakos teisingai pjaunamos trimis pjūviais. Kiek aukščiau padarome įpjovą šakos apačioje ir baigiamuoju pjūviu iš viršaus nuimame svorį. Likusį kelmelį nupjauname reikiamoje vietoje vienu pjūviu.

11

5. Paliekame per mažai smulkių šakų, ant kurių yra pumpurų.

12 13 14

Sveikam medžiui nereikėtų išimti daugiau kaip puse pumpurų. Taip genėdami ne tiktai prarandame daug derlaius… Taip sugriauname augimo pusiausvyrą.

Išpjauti daug šakų galima tik tam tikrais atvejais jeigu pavyzdžiui medis serga arba yra labai senas ir jį norime greitai atjauninti.

16SONY DSC

Sveiką nuolat prižiūrimą medį išretiname tiek, kad nebūtų didelių tuščių lajos plotų ir visai plikų šakų. Tai gali sudaryti iki 25 % pumpurų.

6. Per daug iškeliami vainikai.

jablon_okolice_ludwigsburgTaip atsitinka, kuomet per mažai išretiname viršūnę. Žemesnės šakos negauna pakankamai šviesos ir ima džiūti. Sausas šakas nupjauname. Taip metai po metų kylame vis aukštyn, o medžiai ima panašėti į palmes. Jei neturime aukščio baimės, pradedame užsiiminėti alpinizmu.

Jeigu norime tokį medį sužeminti ir padaryti normalaus aukščio, kurį galėtume prižiūrėti ir vaisius skinti nuo nedidelių kopėtėlių, reikėtų tendencingai dirbti 8 ar 10 metų. Iš karto sužeminti negalime, nes apačioje nėra šakų, kurios palaikytų medžiui gyvybę. Todėl pjaunam 2/3 vainiko nuo viršaus, vasarą šalinam daugumą vilkūglių, bet paliekam šiek tiek jaunų šakų. Tokiu būdu per 2-3 metus išprievartaujam medį išauginti ūglius kamieno apačioje mums reikiamam aukšty. Sekančius 4-5 metus iš tų mažų ūgliukų auginam naujas šakas, palaipsniui žemindami ir mažindami senąjį vainiką aukščiau.

Dėl tokio ilgo medžio lajos atstatymo laiko, turime labai gerai apgalvoti ir įvertinti, ar verta šį darbą pradėti. Turime pamiršti sentimentus ir iškelti sau klausimus: ar vaisiai tikrai yra nepakeičiamo skonio ir kokybės, ar juos visus suvartojam (gal geriau vietoj jos pasodinti 3 skirtingus žemesnius vaismedžius), ar norėsime tiek metų „grožėtis“ renovuojamu medžiu, kuris tikrai neįspūdingai atrodo, ar gerai žinome alternatyvas keičiant medį (naujas veisles, derėjimo greitį, derlingumą).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą