Vaismedžių žaizdos

Dažnai manęs klausia, ar išgyvens apgraužtas, ar kitaip sužalotas vaismedis. Tam, kad patys galėtume suprasti ir įvertinti vaismedžiui padarytą žalą, turėtume žinoti, medžio kamieno sandarą ir žievės funkciją.

Kamieno sandara

Išorinė žievė atlieka tik apsauginę funkciją. Vidinė žievė arba karna medžiui viena iš svarbiausių, nes ja transportuojamos maistingosios medžiagos. Brazdas, esantis tarp medienos ir žievės, augina medieną ir karną. Kiekvienais metais jis užaugina po vieną rievę ir taip storina medį. Branduolio viduryje yra šerdis. Vanduo transportuojamas medienos sluoksniu, esančiu arčiau šerdies. Išorinė medienos dalis – balana yra tarsi „negyva“, t.y. joje nevyksta jokie gyvybiškai svarbūs veiksmai.

Taigi, išoriškai pažeidus medį, visuomet pažeidžiama žievė ir dažnai brazdas. Gilesnio medienos sluoksnio pažeidimas medžio išlikimui įtakos praktiškai neturi.

Visas medžio kamieno žaizdas skirstyčiau į dvi grupes: staigius mechaninius pažeidimus ir lėtas deformacijas bei ligas.

Grybinės ligos, kamieno užveržimai ir pan. medį naikina lėtai. Turime stebėti ir laiku šalinti grybines ligas, atlaisvinti vielas (inkilo pririšimas viela – ne pats geriausias sumanymas), skalbinių virves ir kt., kad žievė laikui bėgant nebūtų pažeidžiama vis labiau. Laiku nepastebėjus, tai gali būti medžio lūžimo per vėtrą, nušalimo žiemą ar nudžiūvimo sausą vasarą priežastis.

Atsiradus medienos puviniui, vėžio ar kitų ligų pažeidimams, būtinas „chirurginis gydymas“. Pažeista žievė (parudavusi, marga ir pan.) turi būti išpjaunama iki visiškai sveikos šviesios prie medienos prilipusios žievės. Tai daroma naudojant įvairius įrankius: pjūklą, genėjimo peilius, kaltus, grandiklius… Išvalyta žaizda apipurškiama sodo tepalu. Netepkite storai sodo tepalo, per kurį žaizda negali kvėpuoti. Tirštu sodo tepalu reikia tepti plonai. Tepalas turi greitai nuo saulės ištirpti ir nubėgti. Per tą laiką žaizda apgyja tiek, kad nebegarina drėgmės ir turi apsaugą nuo ligų ir kt. išorinių poveikių. Nuotraukoje matome padarytas senų neteisingų pjūvių korekcijas, po kurių šiukšlės ir vanduo neužsilaiko ir nesudaro terpės puviniui ir ligoms. Drevės turi būti nudrenuojamos. Jeigu jos gilios, galima kamiene žemiau pragręžti skylę. Ji turi būti pačiame drevės dugne.

 

Prie staigių mechaninių medžio pažeidimų galima priskirti žaizdas, padarytas genint ar pjaunant aplink medį žolę, žvėrių ir graužikų padarytus pažeidimus, plyšimus nuo pavasarinės saulės ir kt. pažeidimus.

Visuomet į kamieną pažiūrėkime kaip į transporterį, kuriuo maistingosios medžiagos keliauja į lapus ir po fotosintezės grįžta iki šaknų. Jeigu pažeidimas yra išilginis kamieno atžvilgiu, šis medžiagų transportavimas daug nenukentės – aplenks žaizdą. Tačiau jeigu žaizda iki medienos apima puse ar daugiau kamieno skerspjūvio perimetro, medžiagų transportavimas sustabdomas stipriai, ir medžiui išgyventi šansų yra mažai. Kitas svarbus dalykas – brazdo pažeidimas – apžiūrėję žaizdą, turime įvertinti ar jis pažeistas ištisai ar ne. jeigu žaizdoje yra likusio brazdo ir mes jį išsaugosime pvz. užtepant sodo tepalu, yra tikimybė tos žaizdos viduryje užauginti ir žievę (prisiminkime brazdo funkciją). Jeigu kamieno pažeidimą padarė mažasis graužikas, arba įpjovėme grandininiu pjūklu ar trimerio disku, tikimybė, kad yra brazdo likučių – maža, bet jeigu dantis „pagalando“ zuikis, arba pažeidėme pjaunant žolę su trimerio valu, gali būti likę pakankamai brazdo, kad žievė užaugs.

 

Po pavasarinių žievės plyšimų, dažnai žaizdos būna ilgos bet siauros (ypač, jeigu pastebėję, tinkamai jas sutvarkome). 

Aukštapjovė – įrankis tinginiams. Su ja tinkamo vaismedžiams pjūvio neatliksime niekada (plačiau žiūrėkite straipsnyje „Genėjimo klaidos“) ir didelė tikimybė, kad medį sužalosime stipriau.

Po graužikų padarytos didesnės žalos, medis retai kada išgyvena…

Apibendrinant duosiu pavyzdi. Pavasari nuo saulės plyšęs jaunas medis turi apie pusės metro ilgio žaizdą, kurią pastebėję laiku, apipjaustėme atšokusią žievę ir užtepėme sodo tepalu. Kitas to paties amžiaus medis žiemą buvo apgraužtas pelėno. Žaizda negili, bet iki medienos ir sudaro 2/3 kamieno skerspjūvio perimetro. Nors vizualiai ši žaizda atrodo kelis ar net keliolika kartų mažesnė, tačiau išgyventi daugiau šansų turi pirmasis nuo saulės nukentėjęs medelis.

Pabaigai noriu duoti praktinį patarimą, kurį jau propaguoju virš 10 metų savo sode. Per keliolika metų niekada nebalinau vaismedžių kamienų. Mano nuomone tai nesuteikia sodui grožio – tai kičas, visiškai nederantis prie natūralios gamtos. Tačiau balinimo pagrindinė paskirtis – apsaugoti kamieną nuo žievės trūkimo ankstyvą pavasarį, kai saulė darosi vis aktyvesnė, o temperatūra rytais dar nukrinta iki -10 ar žemiau (kai temperatūra teigiama, jokios apsaugos nuo šio saulės poveikio yra nereikalingos). Vietoje kamienų balinimo, aš pavasarį aštriu skiepijimo peiliuku įpjaunu vaismedžių žievę iki brazdo išilgai kamieno.

Nuotrauka daryta kovo 17 d. rytą, kai už lango -10 laipsnių. Plonas pjūvis dešiniau yra padarytas prieš dvi savaites ir yra šiek tiek prasivėręs. Iš dešinės pusės (rytų) žievę kaitina rytinė saulė ir žievė pjūvio vietoje prasiveria – t.y. žievė neturi tokio didelio įtempimo, nuo kurio galėtų vykti „skaudus“ gilus terminis plyšimas. Tokia peiliu padaryta žaizda tą patį pavasarį užsitraukia ir lieka tik nežymus randas (kamieno centre ir kairiau matosi ankstesnių metų įpjovų išsiplėtę randai). Tokie išilginiai sužeidimai visiškai nedaro įtakos medžio augimui ar derėjimui.

 

Parašykite komentarą