MANO SODAS

PARDUODAMI VAISKRŪMIŲ SODINUKAI VAZONUOSE
 

Kategorija: ‘Genejimas, formavimas’

Visi norime, kad medis pradėtų derėti kuo anksčiau. Pasodinti vaismedžiai derlių pradeda duoti po 3-6 metų, o pakankamai dera dažniausiai tik po 7-10 metų, kartais ir vėliau. Žinoma, derėjimo pradžia labai priklauso nuo veislės. Senosios obelų veislės dažniausiai pradeda derėti po 5-7 metų. Naujai išvestos veislės – kurkas anksčiau. Poskiepis taip pat turi įtakos derėjomo laikui – kuo žemesnis poskiepis – tuo anksčiau pamatysime vaisius. Anksčiausiai, jau 1-2 metais, vaisius subrandina žemaūgiai vaismedžiai, metais vėliau parodo pusiau žemaūgiai, na, o sėklinio poskiepio sodinukai – 5-6 metais.
Yra daug būdų, kaip paankstinti jaunų medelių derėjimą ir padidinti jų derlingumą. Jie taikomi pavasarį, vasaros pradžioje ar vasara, kai ūgliai išaugę, bet dar nesubrendę.

Visi šie būdai paremti tuo, kad visi augalai stengiasi palikti palikuonis (subrandinti vaisius), jei jiems iškyla grėsmė stipriai nukentėti ar žūti. Jeigu vaismedžiui kažkokiu būdu sutrukdysime tinkamai maitinti vegetatyvinius pumpurus (iš kurių išauga ūgliai), tai ten medis stengsis krauti žiedinius (generatyvinius) pumpurus. Atkreipkime dėmesį į ligotą ar stipriai sužalotą medį (vėžio žaizdos, įplyšimai, kamieno sužalojimas ir pan.). Jis turės labai trumpus ir nedaug metūglių, tačiau kasmet ir gausiai derės kol galutinai žus. Read the rest of this entry »

Kasmet iškerpame ar sutrumpi­name vienmečius ūglius, o kartais ir daugiametes šakas. Paliekame tik gerai subrendusius vienmečius ūg­lius, kurių vidurinės dalies skers­muo 6-12 mm. Ūgliai ir šakos kerpami sekatoriumi, prie pagrindo paliekama 0,3-0,5 cm. Jei nupjausite prie pat šakos, žaizda sunkiai gis. Pjūvio paviršius turi būti kuo ma­žesnis, pageidautina pjauti statmenai. Vienmečiai ūgliai kerpami per tarpubamblį, 1,5-2 cm virš akutės. Pjaunama įstrižai, priešingoje akutės pusėje, kad sultys netekėtų ant akutės. Read the rest of this entry »

Obelų kordonas

Prieš penkerius metus, įsigijęs soda, sumaniau suformuoti kažką neįprastą ir traukiantį akį iš įprastų sėklavaisių. Paprastos nykštukinio poskiepio, ar koloninės obelaitės jau nelabai ką stebina. O man reikėjo būtent to, kas yra neįprasta, ko nėra pas kaimynus. Apie palmetes, kordonus ir panašias tradicines vaismedžių plokščiąsias formas buvau nemažai skaitęs, tačiau man reikėjo kažko išskirtinio. Šiuose eskizuose matote tradicines palmečių formas. Paprasčiausiai formuojamos tokios, kurių pagrindiniai kamienai auginami vertikaliai ar nedideliu kampu pasvirusios (žr. Pav.).

Svarbiausia – idėja

Po ilgų svarstymų, eskizavimų ir konsultacijų, nusprendžiau… ir pradėjau „kurti“. Taip, tai ne tradicinė sodininkystė , o „sodo menas“, reikalaujantis daug ir nuolatinės priežiūros. Šia penkiamete patirtimi ir noriu pasidalinti su Jumis.

Idėjos „vinis“ buvo tikslas užauginti vieną gyvą organizmą su įvairiais vaisiais ir aštuoniomis šaknimis. Medžiai turėjo tarpusavyje „suaugti“, tiksliau – būti keliose vietose suskiepyti (žr. Pav.). Tokiu būdu jie gautų maitinimą iš aštuonių šaknynų ir paskirstytų po visą kordoną. Ši simbiozė padėtų medžiams auginti vaisius vienas kitam. Vėliau pastebėjau, kad tai naudinga, kadangi skirtingos veislės kiekvienais metais sukrauna šiek tiek skirtingą skaičių žiedų. Vegetatyvinių ūglių, o kartu ir lapų norisi laikyti kuo mažiau, todėl vaisius užauginti šiek tiek padeda kaimynai (gretimi medžiai).

Vietos parinkimas

Sumanymą pradėjau įgyvendinti nuo vietos parinkimo. Rytinė namo pusė, pro kurią eina pagrindinis praėjimas į kiemą, idealiai tiko. Kordonui reikia tvirtos atramos visam jo augimo laikotarpiui. Įbetonuoti metaliniai vamzdžiai, o tarp jų įtemptos PVC dengtos vielos suformavo špalerius (špaleriai – medinės ar kt. atramos augalams (paprastai lianoms)), kurių bendras ilgis – 10 m.

Vaismedžių parinkimas

Šiame atstume susodinau aštuonias žieminių veislių obelaites M26 poskiepiais. Sąmoningai buvo pasirinktos penkios žieminės veislės su išvaizdžiais vaisiais. Tikslas – kad gražūs vaisiai kuo ilgiau puoštų kordoną, o skirtingos veislės vienoje gyvatvorėje suteikia dar daugiau įdomumo. Tačiau ne vien tai… Skirtingos veislės skiriasi ne tiktai vaisių išvaizda, skoniu ir nokimo laiku. Labai skirtingai auga ir patys medžiai. Skirtingas augumas, polinkis šakotis, auginti vaisines šakutes, krauti žiedus ir pan. šiek tiek apsunkina kordono priežiūrą, kadangi tuos pačius darbus, dažnai reikia atlikti skirtingu laiku ir netgi technologiškai skirtingai.

Pirminis kordono formavimas

Vienmetes obelaites teko vos pasodinus nukirpti, kadangi man buvo reikalingas ne vienas, o du kamienai, augantys į priešingas puses. Vos po keliolikos dienų prasikalė pirmieji ūgliai iš miegančių vegetatyvinių pumpurų. Pasirinktus du stipriausius pririšant nukreipiau horizontaliai špalerių viela, o kitus išlaužiau. Jau po pirmų augimo metų metūgliai pasiekė vienas kitą ir buvo „pasiruošę susijungti“. Kitą pavasarį juos suskiepijau tarpusavyje. Dar kitą pavasarį mano kūrinys pradėjo panašėti į kordoną.

Augimo ir derėjimo pusiausvyra

Nors vaisiai ir nebuvo pagrindiniu šio kūrinio tikslu, tačiau gausus derlius jį taip pat puošia ir daro išskirtiniu, traukia dėmesį. Kaip ir minėjau, norėjosi auginti kuo mažiau medienos ir lapų tam, kad kuo geriau matytųsi idėja ir šis kūrinys neatrodytų krūmu ar kažkokiu neprižiūrimu šabakštynu. O metūglius pirmaisiais metais medeliai augino ypatingai gausiai, kadangi derlius nebuvo gausus, o šakos stipriai karpomos. Taip, derėjimo ir augimo pusiausvyra čia buvo pažeista. Tačiau mano tikslas yra, kad medeliai kuo greičiau pasiektų viršutinį ketvirtą špalerių aukštą.

Šakų augimą reikia nuolat stabdyti pinciruojant. Tai daroma iki rugsėjo (kai kurias veisles iki rugsėjo galo) tam, kad medžiai sukrautų daugiau žiedų kitiems metams, kad sparčiau augintų viršūnę ir kad būtų palaikoma graži kordono forma. Vertikaliai augantys metūgliai nuskabomi vos tik prasikala, arba pinciruojami aukščiau. Po to jie auga į šonus. Pinciruojant, taip pat padidėja tikimybė metūglio virsmui į vaisinę šakutę.

Priežiūra vėlesniais metais. Bendrieji genėjimo principai.

Kordonui pilnai užaugus, planuojama kordoną purkšti Regaliu, dėl kurio vaismedžiai silpniau auga, veiksmingiau vykdo fotosintezę, todėl, galima sakyti, tą patį derlių augina esant mažesniam lapų skaičiui. Užaugus kordonui ir jį purškiant Regaliu, genima bus dar intensyviau. Pagrindiniai naudojami genėjimo principai:

  • Intensyvus ir pastovus genėjimas išlaikant formą;
  • Vertikaliai arba mažu kampu pasvirusių šakų šalinimas;
  • Vegetatyvinių šakų šalinimas pavasari, paliekant tiktai vaisines;
  • Vėlyvas pavasarinis genėjimas (prieš pat žydėjimą) tikslu palikti kuo daugiau žiedų;
  • Ilgesnių kaip 20 cm. šoninių šakų trumpinimas, kad išliktų siaura plokščia forma, gaunanti ypač daug saulės;
  • Mažiau šakotis linkusių veislių „privertimas“ tai daryti.

Jeigu jau prasitariau apie prievartą, turėčiau pasakyti, kad be jos čia neapseisime, jeigu norime sukurti tobulą kordono formą su gausiu derliumi. Prievarta medžiui naudojama dviem tikslais:

-          priversti jį auginti šakas ten, kur mes norime ir taip, kaip mes norime;

-          priversti žydėti ir auginti vaisius ten kur norime.

Pirmuoju atveju mažiau linkusias šakotis veisles (mano atveju tai Rubin), kurios augina ilgus retus metūglius ir žiedus krauna jų galuose priverčiame šakotis pavasarinio genėjimo metu darant įpjovas virš miegančio vegetatyvinio pumpuro. Maistinės medžiagos teka požieviniu audiniu (brazdas), o sutikusios mūsų padarytą kliūtį, užsilaiko toje vietoje. Jos „pažadina“ miegantį vegetatyvinį pumpurą, kuris pradeda auginti ūklį.

Antruoju atveju, jeigu norime pražydinti pumpurą ar trumpą metūglį, darome įpjovą prieš jį. Ūglis ar pumpuras gauna mažiau maistinių medžiagų, nes jų srautas aplenkia padarytą įpjovą. Skurstantis (sužalotas, sergantis ar pan.) medis krauna žiedus ir augina vaisius, o ne ūglius (sulėtėjęs ūglių augimas – tai pirmas požymis, kad medis serga arba jam kažko trūksta). Taip pat elgiasi ir medžio dalis – ūglis ar pumpuras.

Jeigu norime pristabdyti augimą ir priversti daugiau krauti žiedų didesnę medžio dalį, galima naudoti žievės užveržimą viela ar žiedavimą (apipjaunama žievė iš dviejų pusių, paliekant tik mažus tiltelius maistinėms medžiagoms tekėti).

Priežiūros priemonės

Kordono formavimui nereikia jokių sudėtingų įrankių ar medžiagų. Visi formavimo darbai atliekami naudojant aštrius peilius, sekatorių, sodo tepalą, pagalbines karteles ir virvutes ar plastikines sąvaržas. Kiekvieną pavasarį nepamirškime pakeisti sąvaržų ar virvučių, nes jos gali įaugti į medieną.

Tikiuosi, kad šie patarimai padės ir Jums iš vaismedžių sukurti ką nors neįprasto.

Dar keletas nuotraukų iš kitų sodybų…

 

Graikinius riešutmedžius reikėtų gana stipriai genėti prieš derlių, liepos pabaigoje – nevertėtų labai susivėlinti. Arba vėlai pavasarį, riešutmedžiams jau pilnai sulapojus. Turint pakankamai vietos, medeliai sodinami ne rečiau kaip 12×12 m. atstumais. Kai jų vainikai neformuojami, tuomet išauga medžiai su natūralia laja. Bet, deja tai sau leisti gali tikrai ne kiekvienas, todėl būtina formuoti. Tai daroma ne ankščiau kaip po dviejų metų nuo sodinimo į nuolatinę vietą. Optimalus kamieno aukštis – 120-150 cm., minimalus -50 cm. Skeletinės šakos dažniausiai formuojamos spiralės principu, kas 20-30 cm. viena nuo kitos. Be to kasmet išpjaustomos sausos, persipynusios šakos, iš miegančiųjų pumpurų išaugę vertikalūs vilkūgliai, alinantys derančias šakas ir sutankinantys vainiką.

Pasodintas šilauoges nebūtina pakirpti. Sodinant šilauogių sodinukus, reikia nu­skabyti žiedinius pumpurus, kad visos maisto medžiagos būtų skirtos naujų stiebų ir šakų augimui, taip pat ir sekančiais metais patartina augalams neleisti žydėti.

Jauni uogakrūmiai paprastai negenimi, tik po dviejų metų galima pašalinti prie že­mės nulinkusias šakas. Jaunus augalus nereikia skubėti genėti, jie daugiau bus genimi, kai sulauks 5 metų amžiaus.

Tik po penkerių augimo metų galima pirmą kartą rimtai genėti. Kad ūgliai būtų tvirti, reikia dalį jų pašalinti. Paliekant šakoje tvirčiausius, nelinkstančius į vidų ir nesikryžiuojančius tarpusavyje ūglius. Po septintų augimo metų reikia pakartoti apra­šytą pašviesinimą, taip pat pašalinti senas šakas, kurios iki šio laiko duoda mažiausiai derliaus. Nugenėtų krūmų derlius sumažėja, bet po 2 metų būna didesnis.

Reguliarus genėjimas padeda reguliuoti krūmo augimą ir tankumą, užtikrina nuo­latinį geros kokybės uogų derlių. Lietuvoje šilauoges reikėtų genėti anksti pavasarį, kovo mėn.

Genint žiemą, vaiskrūmiai gali labiau nukentėti nuo šalčio. Nugenėti augalai tais pačiais metais išaugina daugiau ūglių, mažiau serga. Genint vėlyvą pavasarį, prasidėjus vegetacijai, uogakrūmiai nusilpsta, nes kartu su genimomis šakomis praranda maisto medžiagas. Genėjimas vasarą, nuėmus uogų derlių, arba rudenį neigiamai veikia žiedi­nių pumpurų vystymąsi ir silpnina krūmo atsparumą žiemai. Sužalotas, ligotas, nudžiū­vusias šakas būtina pašalinti bet kuriuo metų laiku. Genėti reikia saulėtu ir sausu oru.

Negenimi vaiskrūmiai sutankėja, gerokai suprastėja uogų kokybė. Nugenėtos ši­lauoges žydi truputį vėliau, todėl vėlyvosios pavasario šalnos nesuspėja nušaldyti žie­dų. Šilauogių veisles rekomenduojama suskirstyti į grupes, pagal kurias reguliuoja­mas genėjimas.

1   grupė – į plotį besiplečiančios atviro augumo veislės: ‘Patriot’, ‘Weymouth’, ‘Coville’, ‘Berkeley’. Genima išorinė krūmo dalis.

2   grupė – daugiausia statmenus stiebus formuojančios veislės: ‘Bluecrop’, ‘Blueray’, ‘Collins’, ‘Darrow’, ‘Jersey’. Šių veislių krūmai linkę sutankėti, todėl daugiau­sia išpjaunami seni centre išaugę stiebai.

3   grupė – stipraus augumo veislės: ‘Earlyblue’, ‘Herbert’. Jos dera gerai, kai ge­nint paliekami jaunesni ūgliai.

4   grupė – silpno augumo veislės: ‘Bluetta’. Šioms veislėms būdinga tai, kad krūmai suformuoja daug trumpų ir silpnų ūglių, todėl sumažėja jų produktyvumas. Ge­nint tokio tipo veisles, šalinami daugiausia ploni (mažesnio negu 3 mm diametro ir trumpesni negu 15 cm ilgio) ūgliai.

Genint pirmiausia pašalinamos smulkios ir horizontalios iš krūmo pagrindo išau­gusios šakos, kurios trukdo priežiūros darbams. Taip pat būtina nukarpyti apdžiūvu­sias, ligotas šakas. Reguliuojamas ir pagrindinių stiebų skaičius. Amerikiečių moksli­ninkai siūlo krūmą formuoti taip, kad jame būtų po 2-3 vienamečius, dvimečius, tri­mečius ir keturmečius stiebus. Vyresni stiebai išpjaunami. Taip pat reikia pašalinti dalį generatyvinių ūglių ant gausiai derančių stiebų. Ant vieno derančio ūglio palieka­mi 3-5 stiprūs generatyviniai pumpurai. Gerai ir taisyklingai nugenėta plantacija bus sveika, gerai auganti ir produktyvi ilgus metus. Rūpestingai nugenėti rankomis vieną hektarą reikia 100 darbo valandų. 15 ir daugiau metų sulaukę krūmai atjauninami, stipriai apipjaustomi jų stiebai (paliekami 30 cm ilgio). Nugenėtų šakų negalima nau­doti kaip mulčiavimo medžiagos, jos išvežamos už plantacijos ribų ir sunaikinamos.

Vyšnios ir trešnės dažniau sodinamos anksti pavasarį. Formuojant jaunų medelių vainikus, išpjaunami visi pernelyg žemai iš kamieno augantys ūgliai. Jeigu šoninių šakelių nėra, patrumpinama viršūnė. Vyšnios formuojamos su 40–50 cm, trešnės – 60–80 cm aukščio kamienėliais. Jeigu šoninių šakelių daug, kas 60 cm paliekama po 3–4 skeletines šakeles.

Vegetacijos metu išpjaunamos netinkamai augančios šoninės šakelės. Vasarą užaugę nauji ūgliai atlenkiami. Derančios vyšnios ir trešnės genimos nuėmus derlių. Tuo metu mažiausia grėsmė vaismedžius apkrėsti žievės ir kamieno infekcinėmis ligomis, geriau gyja žaizdos. Išpjaunant ar trumpinant šonines šakas ar viršūnę, būtina palikti 8–12 cm stuobrelius. Tada geriau gyja žaizdos.

Genimos slyvos būna ištvermingesnės šalčiui, anksčiau pradeda derėti, veda geresnės kokybės vaisius. Pasodintos slyvos genimos pavasarį: viršūninis ūglis patrumpinamas 80 cm aukštyje, išpjaunami stačiu kampu su liemeniu suaugę ūgliai ir dalis šoninių šakučių (kai jų daugiau nei penkios).

Paliekamos 3–5 tvirtos, tinkamu kampu augančios šakos. Pirmoji būsimojo vainiko šakelė paliekama 50 cm aukštyje nuo žemės, žemiau augančios šakelės iškarpomos. Gegužės mėnesį reikiamu kampu svareliais ar skalbinių segtukais atlenkiamos naujos šakelės. Antraisiais metais patrumpinamos ūglių viršūnėlės.

Šis darbas atliekamas birželį, kartojama po keturių mėnesių. Trečiųjų ir ketvirtųjų metų pavasarį apie 40 cm virš apatinės šakos parenkami ir atlenkiami ūgliai trečiojo aukšto skeletinėms šakoms. Liemuo nuo šoninių šakų patrumpinamas iki 50 cm. Ūgliai praretinami. Jeigu palenktų šakų apatinėje dalyje auga stiprūs ūgliai, jie irgi išpjaunami. Augesni ūgliai trumpinami trečdaliu, silpnesni paliekami.

Vasarą pradedama reguliariai genėti: visi ilgesni kaip 30 cm iš liemens augantys ūgliai patrumpinami (paliekama po penkis lapus). 70 cm ilgio ūglius galima visai nupjauti. Vėlesniais metais, nuėmus derlių, vainikas retinamas, trumpinamas liemuo, išpjaunamos šalia kamieno augančios šakos. Genint visada paliekamas vienas vienametis ūglis, kad trukdytų susidaryti kitiems stipriems ūgliams. Pavasarinio genėjimo metu išpjaustomos senos, išlūžusios, ligotos šakos.

Obelis galima genėti ramybės metu, vegetacijos pradžioje ir vasarą ar rudenį. Genėjimo laikas pasirenkamas pagal medelių amžių, atsparumą šalčiui ir augumą.
Derantys vaismedžiai pradedami genėti ankstyvą pavasarį, kai oro temperatūra ne žemesnė kaip –10°C šalčio. Tuo laiku genimos mažiau atsparesnės šalčiui obelys. Genint vaismedžius šaltuoju metų laiku, stengiamasi nedaryti didelių žaizdų. Praėjus šalčiams, kovo–balandžio mėn., galima genėti ir kitas obelis. Vaismedžiai, nelygu veislės savybės, skirtingai reaguoja į genėjimo laiką.

Vešliai augančias obelis reikėtų genėti vegetacijos metu. Ramybės metu išgenėti vaismedžiai augina daugiau ūglių, o išgenėti sulapoję lėčiau auga. Vegetacijos pradžioje nevertėtų genėti silpniau augančių medžių, o labiau augančiųjų šakas lenkti horizontaliai. Tokios šakos lėčiau auga, tais pačiais metais krauna žiedinius pumpurus.

Vasaros pradžioje galima trumpinti obelų viršūnes, naujus ir vertikaliai augančius ūglius, vainiko viršutinėje dalyje esančius viršūnės konkurentus. Visus jaunus ūglius birželį nuo šakų galima nuplėšyti rankomis. Rugpjūčio–rugsėjo mėn. obelys genimos, kai norima, kad vainikus geriau apšviestų saulė.

Negenimi vaismedžiai labiau serga grybinėmis ligomis, juos labiau puola kenkėjai. Mažai genimos obelys ir kriaušės pramečiuoja, menkiau dera, jų vainikai sutankėja, ištįsusios šakos stelbia viena kitą.

Gerai prižiūrint, formuojant ir genint vaismedžius, per vegetaciją užauga iki 20–25 cm ilgio ūgliai, obelys nepramečiuoja, vaisiai būna kokybiški. Tinkamai nugenėtus vaismedžius geriau apšviečia saulė, jie lengviau pasisavina maisto medžiagas, pagerėja vaisių kokybė, mažiau plinta kenkėjai ir ligos. Aukštaūgius su sėkliniais poskiepiais vaismedžius galima sužeminti, sureguliuoti jų derėjimą ir augimą. Pasirinkus tinkamiausius vainikų aukščius, galima tinkamai naudoti pomedžius.

Svarbiausi yra trys genėjimo ir formavimo laikotarpiai. Pirmasis – vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai, tai yra visą žiemą ir pavasarį iki obelų žydėjimo pabaigos. Antrasis – intensyvaus obelų augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje. Trečiasis – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tai yra likus 3–4 savaitėms iki obuolių skynimo, vadinamasis vasaros genėjimas.

Pirmasis vaismedžių genėjimas

Lietuvoje, ypač didesniuose ir senesniuose versliniuose soduose, obelys pradedamos genėti žiemą. Genėjimo metu oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip –10oC. Žiemą genimos ištvermingesnių veislių obelys. Genint žiemą, negalima ant vaismedžių liemens padaryti didelių žaizdų. Vertingesnių ar mažiau ištvermingų veislių vaismedžius geriau genėti po didesnių šalčių, kovo–balandžio mėnesiais.

Patogiausia, kai baigiama genėti ir šakos surenkamos iki pirmojo purškimo pesticidais – iki balandžio vidurio. Biologiniu požiūriu galima genėti ir sulapojusias bei žydinčias obelis. Stipresnį genėjimą reikėtų užbaigti ne vėliau kaip per savaitę po obelų žydėjimo. Suvėlavus genėti, kai jau auga užuomazgos, labai sumažėja asimiliacinis lapų paviršius, ir vaisiai būna smulkūs.

Vaismedžiai labai skirtingai reaguoja į genėjimo laiką. Ramybės metu nugenėti vaismedžiai vešliau auga, užaugina daugiau ir ilgesnių ūglių. Todėl tuo metu genimos silpniau augančių veislių ar skurstančios obelys, kai norima medžius paskatinti vešliau auginti ūglius.

Stipriau augančias, arba atskiruose kvartaluose per vešliai augančias obelis geriau genėti vegetacijos metu, kai jos sulapoja arba net sužydi. Tuo metu nugenėti vaismedžiai mažiau auga, lengviau išlaikyti pusiausvyrą tarp jų augimo ir derėjimo, suformuoti norimos apimties vainikus, pagerinti apšvietimą.

Prasidėjus vegetacijai, patartina negenėti per silpnai augančių medžių. Naujai pasodinti medeliai, kad vešliau augtų, irgi genimi ramybės metu. Jei vaismedžiai sodinami vegetacijos pradžioje, būtina juos skubiai nugenėti, kad nesusilpnėtų augimas.

Kai jauni vaismedžiai formuojami, prasidėjus vegetacijai galima atlenkti šakas horizontaliai arba žemyn (jei šis darbas nebuvo padarytas rugpjūčio mėnesį). Tuo metu šakas galima įlaužti ir visai nenaudoti virvutės. Įlaužimo vietos greitai apauga žieve, o efektas toks pat, kaip ir atlenkus virvutėmis. Versliniuose soduose šį formavimo būdą reikėtų plačiau taikyti, nes formuoti vaismedį įlaužiant šaką yra greičiau ir pigiau.

Antrasis genėjimo ir formavimo laikotarpis

Antrąjį kartą vaismedžiai genimi ir formuojami vasaros pirmoje pusėje: trumpinamos vaismedžių viršūnės, pinciruojami nauji ūgliai, išlaužiami per stipriai vertikaliai augantys metūgliai.

Kai vaismedžiai auga aukštesni negu numatyta, nupjaunamos jų viršūnės. Pagrindinio genėjimo metu ramybės laikotarpiu arba prasidėjus vegetacijai, vaismedžių viršūnės negenimos, kad nepradėtų pernelyg augti. Viršūnes geriau trumpinti birželio mėnesį, 2–3 savaites po žydėjimo. Tuo laiku patrumpinus viršūnes, viršutinėje augalo dalyje sumažėja vegetacijos metu susikaupusių augimo hormonų, ir viršūniniai ūgliai auga silpniau.

Jaunų vaismedžių viršūnės visada gana stipriai auga ir dažnai iš viršutinių pumpurų bei stipresnių šakų galų užauga kelios konkuruojančios šakos. Birželio mėnesį, kai vešliai auga ūgliai, būtina išplėšti viršūnėje stačiai ir į viršų augančius konkurentus. Paliekami tik trumpi, horizontalūs ūgliai. Panašiai išlaužiami arba sodo žirklėmis iškerpami ir šakų viršūnėse augantys konkurentai, ypač stipriai augančių arba gausiai besišakojančių obelų.

Pirmoje vasaros pusėje stipriai augančius naujus ūglius galima nugnybti (pinciruoti), tuomet silpniau auga likusieji ūgliai, formuojasi daugiau vaisinių šakučių ir žiedinių pumpurų. Ūgliai nugnybiami visiems vešliai augantiems (Alva) ir nuplinkančiomis šakomis (Rubin, Paulared) vaismedžiams.

Vasaros pirmoje pusėje ir viduryje galima išgenėti ir vertikalius vešliai augančius ūglius. Jie būna dar nesumedėję, todėl juos galima tiesiog nuplėšti nuo šakų be sodo žirklių. Vasaros pradžioje ir viduryje nugenėtų obelų lapų asimiliacinis paviršius labai sumažėja, gali susmulkėti vaisiai.

Trečiasis obelų genėjimo laikotarpis

Trečiąjį kartą obelys genimos, likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo, tai yra rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Intensyvaus vaisių augimo, brendimo ir spalvinimosi metu labai svarbu, kad juos apšviestų saulė. Todėl likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo, būtina išgenėti metūglius, pagerinti augančių ir bręstančių vaisių apšvietimą. Išgenėjus stipriai augančius ūglius, vaisiai gauna daugiau kalcio ir vėliau sandėliuose mažiau serga fiziologinėmis ligomis. Tuo metu išgenimi stiprūs į viršų augantys metūgliai. Horizontaliai augantys ir silpnesnieji paliekami, nes jų reikia vainikui formuoti. Į viršų augantys ūgliai paliekami tik ne ilgesni kaip 20 cm ir su viršūnėje suformuotu žiediniu pumpuru.

Vasarą ūgliai pjaunami iki pat šakos, nepaliekama stuobrelių, nes kitais metais iš jų išaugtų dar daugiau ūglių, ir juos vėl reikėtų genėti.

Formuojant jaunesnius vaismedžius rugpjūčio mėnesį, ūgliai atlenkiami horizontaliai arba žemyn. Nors šį darbą galima atlikti ir kitą pavasarį, tačiau vasaros pabaigoje palenkti ūgliai mažiau auga į viršų, ypač Gloster obelaičių.

Obelų vainikų formos

Dažniausiai obelys būdavo formuojamos aukštiniais–retašakiais, artimais natūraliems, katilo formos, mišriais, piramidiniais ir įvairios formos palmetiniais vainikais. Pastaraisiais metais žemaūgių ir pusiau žemaūgių sodų obelys dažniausiai formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais. Taip pat plinta dviliemenės ar triliemenės superverpstės bei ašiniai vainikai.

Paprastosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu į viršų, šakos formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Šios formos vaismedžiai primena eglutę. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5 m aukščio.

Paprastosios verpstės formos vainikais dažniausiai formuojami rečiau augantys pusiau žemaūgiai ir žemaūgiai vaismedžiai. Suformuoto vaismedžio apatinė vainiko dalis būna 2,0; vidurinė – 1,5; viršutinė – 0,5 m pločio.

Laibosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio išauga horizontalios šakos tik vainiko apatinėje dalyje, 0,7–1 m virš žemės. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai. Šie vaismedžiai nedidelės apimties, vainiko apačia 1–1,5 m pločio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, dauguma vaisių geriau apšviečiami, ir užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibosios verpstės formos vaismedžiai būna apie 2,5 m aukščio.

Superverpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakutės ir visai nėra didesnių horizontalių šakučių. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Jų vainikai būna iki 1 m pločio. Dėl mažos vainiko apimties vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai užauga labai kokybiški.

Ašinis vainikas turi stiprų vertikalų liemenį ir 2–3 metų amžiaus šakutes, jame visai nėra stiprių šakų. Vaismedžių šakutės visai nelankstomos. Jei dera pirmametės ir antrametės šakutės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės negu dvejų metų, o kai dera antrametės, išgenimos senesnės negu trejų metų šakutės.

Ašiniais vainikais formuojami ir žemaūgiai, ir pusiau žemaūgiai vaismedžiai. Jie būna 2,5–3 m aukščio.

Dviliemenės superverpstės vainikas turi du liemenis, išaugintus 0,4–0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Liemenys 60o kampu yra nukreipti į priešingas puses ir pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje ištemptų ir 1 m atstumu viena nuo kitos nutolusių vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2–3 metų šakutės. Šios formos vainikais vaismedžiai auginami tik iki 2 m aukščio.

Triliemenės superverpstės formos vainike yra trys liemenys, išaugę 0,4–0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Visi liemenys 60o kampu nukreipti į tris puses, o viršuje pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje ištemptų ir 1 m atstumu viena nuo kitos nutolusių vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2–3 metų šakutės, kaip ir superverpstės formos vainikuose. Šios formos vainikais formuojami tik žemaūgiai vaismedžiai. Jie auginami iki 2 m aukščio.

Vynmedžiai žydi ir uogas mezga ant šiųmetinių ūglių (metūglių). Jei vynmedis auga negenimas, jis užaugina daug metūglių, gausiai žydi ir dera, bet kekės ir uogos smulkios, uogų skonis prastas.

Negenėti vynmedžiai dekoratyvesni, bet siekiant gausesnio ir kokybiškesnio derliaus, būtina vynmedžius tinkamai genėti. Pagrindinis genėjimo tikslas – nukreipti maisto medžiagas į bręstančias uogas. Antras ne mažiau svarbus tikslas – optimalaus kekių ir uogų skaičiaus parinkimas.

Genima ne tik ramybės periodu, bet ir vegetacijos metu. Vynmedžių genėjimas sudėtingas procesas, apimantis sumedėjusių šakų, jaunų ūglių dalies, ūglių viršūnėlių, dalies ką tik užsimezgusių kekių, dalies uogų pašalinimą.
Pasaulyje paplitę daugybė vynmedžių formavimo būdų. Dalį jų galima taikyti ir Lietuvoje. Nors įvairiais būdais suformuotų vynmedžių krūmai labai skiriasi, bet geriau įsižiūrėję visada surasime bendrus požymius. Beveik visos vynmedžių formavimo sistemos remiasi dviem pagrindiniais principais. Pirma, kadangi vynmedžių dera metūgliai, labai svarbu palikti optimalų kiekį antramečių šakelių, iš kurių pumpurų (nuo 2 -ojo iki 8 – ojo) pavasarį išaugs derantys ūgliai. Antra, svarbu numatyti dar po metų derėsiančių šakų vietas.

a- pjūvių vietos, b – pakaitinis ūglys, c – vaisinė grandis, d- sena vaisinė grandis

Kiekvienas dvipetis kordonas sudarytas iš vaisinės grandies (daugiametės daugiau kaip 35 cm ilgio šakos, iš kurių viršūninių dalių augantys ūgliai dera) ir atjauninančių ūglių (augančių iš dvimečių šakų, sutrumpintų iki 2-3 pumpurų), iš kurių bus formuojamos naujos vaisinės grandys.

Dvipetis gulsčiasis kordonas

Ramybės periodo metu pašalinama derėjusi vaisinė grandis, iki 8 -10 pumpurų sutrumpinama būsimoji vaisinė grandis ir iki 2-3 pumpurų sutrumpinama pakaitinė šakutė.
Vegetacijos metu nepageidautini ūgliai laužomi pradėjus formuotis žiedynams, o antrą kartą – užsimezgus uogoms. Pradėjus bręsti uogoms (liepos – rugpjūčio mėnesiais) trumpinamos ūglių viršūnės. Pašalinama ne daugiau kaip 1/5 ūglio. Gerokai – iki 12-15 cm – sutrumpinami pažastiniai ūgliai.

PAIEŠKA TINKLAPYJE
Prisijungti
Apklausa

Kada genite vismedžius ir vaiskrūmius?

Rodyti rezultatus

Loading ... Loading ...
Galerija