MANO SODAS

PARDUODAMI VAISKRŪMIŲ SODINUKAI VAZONUOSE
 

Kategorija: ‘Ligos, kenkėjai’

nugrauzta zuikio

Pusiau žemaūgių ir žemaūgių vaismedžių apatinės šakos auga 0,6-0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. Apsaugoti tokį sodą nuo kiškių, stirnų ir kitų žvėrių, kurie graužia žievę ar kitaip žaloja vaismedžius, galima tik juos aptvėrus. Lietuvoje pasitaiko sniegingų žiemų arba kai kuriose sodo vietose supustoma daug sniego, todėl tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m aukščio, o tvoros tinklas apie 20 cm įkasamas į žeme, arba iš abiejų pusių apariamas, kad kiškiai į sodą nepatektų pro apačią.tvora Esant per žemai tvorai, zuikiai gali patekti per tvoros viršų, nes jie vaikšto sniego paviršiumi. Aptvėrus vielos tinklu ar kitokia apsauga tik kamienus, gali nukentėti šakos, ypač, jei vainikas žemesnis.
Kiekvieną rudenį tvora apžiūrima, užtaisomos skylės, užkasamos apačioje lapių ar šunų padarytos landos. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai.

 

Read the rest of this entry »

Dauguma ligų ir kenkėjų žiemos šalčius ištveria dėka mūsų aplaidumo ar tingėjimo. Lapai ir supuvę vaisiai ant žemės ar medžio – geriausia vieta žiemoti ligų sukėlėjams bei kenkėjams, kurie pradeda savo „darbą“ pavasarį jau tuomet, kai mes dar net nesiruošiame pirmajam vizitui į sodą.

lelikerudysNuo pavasario iki derliaus nuėmimo kai kurie sodininkai įvairiais būdais kovoja su ligomis ir kenkėjais, siekdami užauginti kuo geresnius vaisius ir uogas, tačiau vos tik nusiima derlių, apie augalus ir jiems likusias problemas pamiršta manydami, kad pavasari vyks viskas iš pradžių – ligos ir kenkėjai vėl atskris iš kažkur su paukščiais ar vėju. Deja, viskas yra arčiau nei manote – po kojomis. Ligos ir kenkėjai neišskrenda rudenį su paukščiais ir negrįžta atgal, o lieka žiemoti ten, kur yra. Read the rest of this entry »

Jeigu slyvos žydi, bet nedera, gali būti kelios priežastys: jos neapsidulkina, jas nuniokoja slyviniai pjūkleliai arba netinkamo rūgštingumo dirvožemis. Jeigu slyvos visai nežydi, priežasčių gali būti gerokai daugiau. Slyvoms netinka šlapia, supuolusi dirva. Slyvos negali būti sodinamos per giliai ar per sekliai. Sodinant kaulavaisius, reikia truputį užpilti žemėmis skiepijimo vietą, kad poskiepiai mažiau leistų atžalų. Slyvos labiau mėgsta šarminius dirvožemius, dėl netinkamo rūgštingumo gali užtrukti derėjimo pradžia. Sodinimo atstumai pasirenkami pagal sodo augalų genties, veislės, poskiepio ypatybes bei auginimo būdą. Obelys sėkliniu poskiepiu, kriaušės ir trešnės sodinamos kas 4-5 m, pusiau žemaūgės obelys – kas 3-4 m, žemaūgės – kas 1-2 m, vyšnios ir slyvos – kas 2-3 m, serbentai ir agrastai – kas 1-1,5 m., šilauogės – kas 0,8-1 m. Sodinimo atstumai koreguojami pagal konkrečias sodo sąlygas. Visuomet reikai pasidaryti sodo planą ir žinoti, kokių veislių vaismedžiai pasodinti.
Read the rest of this entry »

KAIP ATPAŽINTI VĖŽĮ

Obelų paprastasis vėžys

Paprastasis obelų vėžys – kamienų, šakų, ūglių liga, kurią sukelia sodinis raudonspuogis. Patekus grybo sporoms į žaizdą, jos negyja, platėja, pasidaro atviros, gilios, vėliau žievė sutrūkinėja koncentriškais ratais. Read the rest of this entry »

LIGOS

Rauplės
Ligą sukelia grybas Venturia pirma Fuck. – kriaušinis rauplėgrybis. Tai dažna ir labai žalinga kriaušių liga, išplitusi visur, kur tik auginamos kriaušės. Daugiausiai žalos padaro lietingą, vėsią vasarą neatsparioms kriaušėms. Liga kenkia lapams, žiedams, vaisiams ir ūgliams. Lapų viršutinėje pusėje susidaro tamsiai žalias, lyg aksominis, apnašas. Rauplių dėmės, skirtingai nuo kitų ligų, neturi ryškiai apibrėžtų kontūrų. Ligos labiau apimtos lapalakščio vietos paruduoja, ligoti vaisiai sutrūkinėja ir apsikrečia ruduoju puviniu. Apsikrėtę jauni vaisiai beaugdami deformuojasi. Sergančių šakučių žievė būna su kauburėliais, o ūgliai storesnį, kartais deformuoti. Ypač ryškūs ligos požymiai ant ūglių antraisiais metais po užsikrėtimo. Šaltą žiemą sergančios šakutės nudžiūsta.
Pirmieji sergantys lapai ir vaisiai pastebimi birželio pabaigoje. Parazito grybiena žiemoja sergančiose šakutėse ir nukritusiuose lapuose. Pavasarį, dažniausiai balandžio antroje pusėje, susidariusios aukšliasporės apkrečia jaunus lapelius ir ūglius. Vasarą ligos sukėlėjas plinta konidijomis. Jeigu apsikrečiama žydėjimo metu, galima netekti 50 proc. ir daugiau vaisių. Labai neatsparių ligai kriaušių lietingą vasarą praktiškai neįmanoma išsaugoti.
Šiai ligai atsparių kriaušių nėra. Gana atsparios yra ‘Alka’, ‘Alna’, ‘Amanliso sviestinė, ‘Julės Guyot’, ‘Jūratė’, ‘Konferencinė’, ‘Mramornaja, ‘Paten’, ‘Vasarinė sviestinė’, ‘Vindzorinė’ kriaušės.
Apsauga. Auginant sode vertingas, vidutiniškai atsparias ligoms kriaušes, būtina naudoti profilaktines apsaugos priemones, pastebėti ligų ir kenkėjų plitimo pradžią. Gausiausiai plintant ligai ar kenkėjams, reikia purkšti cheminėmis apsaugos priemonėmis. Kiekviename sode rudenį, pradėjus kristi lapams, reikėtų visus vaismedžius nupurkšti 5 proc. karbamido tirpalu. Jei lapai nukritę, purškiama 7 proc. tirpalu. Juo sudrėkinami ne tik medžiai, bet ir nukritę lapai. Mažiau rauplėmis serga gerai išgenėti vaismedžiai. Be to, pavasarį būtina išpjaustyti visus sergančius ūglius, sausas šakas, išvalyti kamieno žaizdas. Genint padarytas didesnes kaip 3 cm skersmens žaizdas būtina užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, į kuriuos įmaišoma 1 -2 proc. fungicidų. Nuo rauplių, rūdžių, rudojo puvinio ir kitų ligų svarbu laiku nupurkšti. Ligoms plisti palankią vasarą fungicidais purškiama ne mažiau kaip 4-6 kartus. Ypač svarbu nupurkšti prieš žydėjimą, po žydėjimo ir užuomazgoms krintant.

Read the rest of this entry »

Jauni kriaušių vaisiai nenormaliai padidėja, išsipučia, pasidaro lyg obuoliukai, vėliau patamsėja, susiraukšlėja, supleišėja ir nukrinta. Perpjovus jų viduje aptinkama šoklių kriaušinių gumbauodžių lervų. Vienoje užuomazgoje jų būna dvidešimt ir net daugiau. Kai kenkėjai labai paplinta, nubyra didesnė pusė kriaušių užuomazgų. Suaugėliai gumbauodžiai skraido žiedpumpurių rausvėjimo tarpsniu. Jie yra smulkučiai, 3-4 mm ilgio, rudai gelsvi. Patelė kiaušinius deda į žiedpumpurius. Po 4-6 dienų, kai žydi kriaušės, iš kriaušių išsirita 4 mm ilgio bekojės baltos ar gelsvos, verpstės formos lervos. Jos nugraužia piesteles ir įlenda į vaisiaus užuomazgą, o beaugdamos iš-graužia vaisiaus vidų. Išlindusios nušoka į dirvą, virsta lėliukėmis ir kokone iš dirvos trupinėlių peržiemoja. Lervų paliktos užuomazgos paruduoja, supleišėja, išdžiūsta ir susiraukšlėja.

Apsauga. Rudenį giliai perkaskite pomedžių dirvą, nes kriaušių gumbauodžių lėliukės žiemoja 5-12 cm gylyje. Prieš žydėjimą ir tuojau po jo purkškite insekticidais. Vasarą rinkite ir naikinkite deformuotas, primenančias obuoliukus, parudavusias kriaušes.

Daugiausia sraigių apsigyvena drėgnose, vėsiose piktžolėtose vietose. Maisto atžvilgiu  sraigės ir šliužai neišrankūs – ėda sultingus augalus, žolę, uoga, žiedus, lapus. Sraigės ir šliužai kiaušinėlius deda dirvoje po 10-30 vienoje vietoje. Iš jų per mėnesį išsirita jaunikliai. Sraigės juda negreitai, tačiau gali užkopti į kelių metrų aukštį. Read the rest of this entry »

Paskutiniais metais soduose padaugėjo kaulavaisinių augalų rūšių bei veislių. Abrikosas ir persikas priklauso erškėtinių šeimai. Jie kilę iš Kinijos ir Vidurinės Azijos. Dabar plačiai auginami  Šiaurės Indijoje, Kaukaze, Afganistane, Sirijoje, Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje šių augalų aklimatizavimas pradėtas po Antrojo pasaulinio karo.
Persikai ir abrikosai greitai dera, vaisiai anksti prinoksta, yra skanūs, tinkami perdirbimui. Todėl šie augalai vis dažniau nustelbia tradicinius kaulavaisius – slyvas ir vyšnias. Jų auginimas ir priežiūra nereikalauja didelių pastangų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, klimatui šiltėjant, mūsų krašte pasitaiko ir atšiauresnių, vėjuotų žiemų. Šie augalai nėra pakankamai ištvermingi žiemą, o apšalę tampa mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Labai svarbu laiku pastebėti pažeistą augalą ir sustabdyti ligos plitimą. Read the rest of this entry »

Kurklys – tiesiasparnių būrio, svirplinių šeimos atstovas. Paprastasis kurklys beveik visą savo gyvenimą praleidžia po žeme. Šį vabzdį retai pavyksta pamatyti.

Suaugę kurkliai būna apie 5 cm ilgio, tamsiai rudos, aksominės spalvos. Kurkliai turi sparnus. Kurklys mėgsta lengvas drėgno priesmėlio humusingas dirvas ir durpžemius. Žiemoja apie 1 m gylyje, kartais – mėšlo bei komposto krūvose. Kurkliai nuėda įvairių augalų šaknis, ypač pavojingi jauniems daigams. Augalai pažeistomis šaknimis pradeda vysti, džiūti. Prie tokių augalų dirvoje aptinkame įvairiomis kryptimis išraustų paviršinių urvelių. Read the rest of this entry »

Kaip ir nuo kenkėjų, taip ir nuo ligų – viena iš gana efektyvių profilaktinių priemonių – vaismedžių purškimas karbamido tirpalu, jiems esant ramybės būsenoje. Labai svarbus vaidmuo saugant vaismedžius nuo kenkėjų, tenka taip vadinamai „sodo higienai“. Formuojant vaismedžių vainikus, reikia nupjaustyti nudžiuvusias šakas bei ūglius, išpjauti kamienuose ir storose šakose vietas su vėžiškomis žaizdomis. Nupjautas šakas ir žuvusius medelius būtina sudeginti ar išvežti. Žaizdas bei pjūvių vietas būtina nedelsiant užpurkšti sodo tepalu. Šalinti nukritusius lapus, vaisių mumijas ir kitas įvairias nuokritas. Tinkamai tręšti vaismedžius bei palaikyti tinkamą dirvos drėgmės režimą.
Obelys ir kriaušės dažnai yra pažeidžiamos virusų, kurie sukelia įvairias virusines ligas, augalo dalių deformacijas.  Jei sode yra virusinėmis ligomis sergančių vaismedžių, prieš kiekvieno medžio genėjimą būtina dezinfekuoti darbo įrankius 3-5% formalino tirpalu arba etilo spiritu.

Sėklavaisinių vaismedžių apsaugos nuo ligų schema

Prieš prasidedant staigiems aplinkos temperatūrų svyravimams (vasario pabaigoje – kovo pradžioje), vaismedžių kamienus ir storųjų šakų pagrindą, nugramdžius seną, atšerpėjusią žievę, nubalinti 20% kalkių suspensija, į kurią įmaišoma 4-5% vario sulfato tirpalo. Žaliojo kūgio tarpsnyje vaismedžius purkšti Bordo skysčiu, kurį sudaro 3% vario sulfato tirpalas ir kalkių suspensija. Į šį skystį patartina įdėti 0,3% vario hidroksido. Žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnyje augalus galima purkšti 1% (pagal vario sulfatą) Bordo skysčiu.  Fungicidus obelų ir kriaušių soduose nuo ligų, priklausomai nuo jų plitimo intensyvumo, reikia naudoti 5-7 kartus. Cheminių produktų naudojimo schema obelų ir kriaušių apsaugai nuo kenkėjų pateikiama aukščiau paveiksle, kuriame rodyklėmis parodoma kokie kenkėjai yra naikinami, panaudojus tam tikrą cheminį produktą, pateikiant ir jo normą, tam tikru periodu arba vaismedžio fenologiniu tarpsniu.

PAIEŠKA TINKLAPYJE
Prisijungti
Apklausa

Ką darote su nukritusiais lapais?

Rodyti rezultatus

Loading ... Loading ...
Galerija