MANO SODAS

PARDUODAMI VAISKRŪMIŲ SODINUKAI VAZONUOSE
 

Kategorija: ‘Sodinimas’

12OCT12_ling_aquea_0024Mes taip pripratome prie dalies sodinukų nunykimo ar keleto metų neaugimo po pasodinimo, kad tai jau tapo norma. Ar galima ant ko nors kito pykti, jei patys neskiriame vyšnios nuo obels?! Jei nežinome, ką perkame, tai kam pardavėjui žinoti, ką parduoda?! Dabar apsilankius mugėje, matau, kad kas antras prekaiujantis yra tik pardavėjas, o ne sodininkas ir informacijos apie prekes iš jo daug tikėtis neverta. Pagrindinis pardavėjo sąžiningumo garantas – išmanantis pirkėjas. Į klausimą “Ar turite “Auksį?” neigiamai gali atsakyti tik sąžiningas kvailys. Tokių prekyboje nykstamai mažėja.

Eidami į prekyvietę, paklauskime savęs: kodėl kai kurie sodinukai kainuoja dvigubai brangiau; kodėl vieni parduodami vienmečiai, o kiti trimečiai; kaip turi atrodyti kokybiškas sodinukas? Iškėlę sau tokius klausimus, galime ieškoti atsakymų į juos, o apsipirkę – gero rezultato. Read the rest of this entry »

sodasKiek ir ko sodinti? Kur sodinti? Ko dėti į duobę? Ar reikia genėti? Kuo tręšti? Ar nenušals?

Tokius ir dar daug kitokių klausimų daugelis užduoda sau kai nusprendžia sodinti sodą sau. Tai nėra toks jau paprastas procesas, jeigu šeima nori pilnai patenkinti savo vaisių ir uogų poreikį. Pabandysiu priminti didžiausias problemas bei apžvelgti svarbiausius klausimus, o svarbiausia – sudėlioti juo eilės tvarka, t.y. taip, kaip turėtume juos spręsti, jeigu norime iš pirmo karto įsiveisti gerą sodą.

Dažniausiai, priėmę sprendimą įsiveisti sodą, daugelis praleidžia svarbiausius pirmuosius žingsnius ir darbus ir sodą „projektuoja“ turguje ar mugėje prie sodinukų prekeivio, kuris labai „skaniai“ apibūdino keletą veislių. Sodo projektas turėtų gimti kambaryje prie stalo su pieštuku arba lauke, kuriame kažkada bus sodas. Tačiau ir tai yra jau antras žingsnis… Read the rest of this entry »

Slyvos – mėgiami vaismedžiai soduose. Jų vaisiai skanūs, gražūs, įvairiai perdirbami namų sąlygomis, daugelio veislių medeliai auga neaukšti, todėl juos nesudėtinga genėti, purkšti nuo ligų, kenkėjų, nuskinti derlių. Tačiau būtina nepamiršti ir slyvų trūkumų. Vienas iš jų – nepakankamas atsparumas mūsų žiemų šalčiams.

Slyvos nėra pakankamai atsparios šalčiams. Per šalčiausias Lietuvos žiemas labiausiai iš sodo medžių nukentėjo būtent jos. Iš platinamų vertingesnių veislių šaltoms žiemoms neatsparios ‘Ema Leperman’, ‘Ana Spėt’, ‘Paprastoji vengrinė’, ‘Rausvė’, ‘Ontariją’. Vidutiniškai atsparios mūsų žiemų šalčiams yra ‘Edinburginė’, ‘Stenli’, ‘Štaro vengrinė’, ‘Viktorija’.
Atsparių veislių labai mažai. Keletas iš tokių – ‘Skoroplodnoja’, ‘Kometa’ ‘Aleksona’, ‘Gynė’, ‘Kauno vengrinė’.
Medelynuose ar mugėse pirkdami slyvų sodinukus, savo sodui rinkitės ištvermingesnes veisles. Iš neištvermingųjų veislių grupės pirkite tik labai vertingas pagal kitus faktorius (‘Uleno renklodė’, ‘Ana Spėt’, ‘Ema Leperman’, ‘Rausvė’, ‘Paprastoji vengrinė’). Sode jų turėtų būti tik 1-2 medeliai arba įskiepiai į atsparias veisles. Rytiniuose Lietuvos rajonuose tokių veislių nepatariama sodinti. Čia reikėtų auginti mažai vidutinio atsparumo slyvų veislių (‘Stenli’, Štaro vengrinė’, ‘Viktorija’). Lepesnius šalčiui medelius stenkitės sodinti užuovėjose, prie pastatų, ant kalvų. Savarankiškai skiepijant, galima užsiauginti “šeimos slyvų”. Paskiepijus į atsparią šalčiui veislės kamieną keletą veislių, galime išvengti viso medelio sunykimo – blogiausiu atveju nušaltų viena ar dvi šakos (veslės). Read the rest of this entry »

Avietė yra daugiametė, greitai pradeda derėti ir lengvai dauginama. Nuo seno pripažįstamos bei vertinamos vaistinės aviečių savybės. Avietės labai medingos.
Kaip pasisodinti avietyną? Kokių veislių avietes auginti? Pagrindinės aviečių savybės pagal svarbą yra  ištvermingumas žiemą ir atsparumas ligoms bei kenkėjams, derlingumas, uogų kokybė, skonis. Pasirenkant veislę, svarbu žinoti, kokiam tikslui bus skiriamos uogos – desertui, šaldyti ar spausti sultis, virti uogienes, džemus. Desertinės uogos turi būti gražios išvaizdos, stambios, vežamos nesusitrinti, atsparios kekeriniam puviniui. Šaldyti tinka kietos, nesubyrančios uogos. Sultims minkštos, gali būti ir smulkesnės, bet tamsesnės, o kompotams geriau kietos ir tamsios uogos.
Norint turėti šviežių uogų kuo ilgiau, paprastai sodinamos kelių skirtingo ankstyvumo avietės. Ankstyvosios avietės sunoksta birželio pabaigoje, vidutiniškai ankstyvos – apie liepos 8-10 d., vėlyvosios – apie liepos vidurį, o remontantinės avietės dera rudenį. Read the rest of this entry »

Jeigu slyvos žydi, bet nedera, gali būti kelios priežastys: jos neapsidulkina, jas nuniokoja slyviniai pjūkleliai arba netinkamo rūgštingumo dirvožemis. Jeigu slyvos visai nežydi, priežasčių gali būti gerokai daugiau. Slyvoms netinka šlapia, supuolusi dirva. Slyvos negali būti sodinamos per giliai ar per sekliai. Sodinant kaulavaisius, reikia truputį užpilti žemėmis skiepijimo vietą, kad poskiepiai mažiau leistų atžalų. Slyvos labiau mėgsta šarminius dirvožemius, dėl netinkamo rūgštingumo gali užtrukti derėjimo pradžia. Sodinimo atstumai pasirenkami pagal sodo augalų genties, veislės, poskiepio ypatybes bei auginimo būdą. Obelys sėkliniu poskiepiu, kriaušės ir trešnės sodinamos kas 4-5 m, pusiau žemaūgės obelys – kas 3-4 m, žemaūgės – kas 1-2 m, vyšnios ir slyvos – kas 2-3 m, serbentai ir agrastai – kas 1-1,5 m., šilauogės – kas 0,8-1 m. Sodinimo atstumai koreguojami pagal konkrečias sodo sąlygas. Visuomet reikai pasidaryti sodo planą ir žinoti, kokių veislių vaismedžiai pasodinti.
Read the rest of this entry »

Kaimo sodybose, kur auginami javai ir laikomi gyvuliai, sodams dažniausiai lieka mažai laiko. Čia vaismedžiai bei vaiskrūmiai sodinami, kad puoštų sodybą ir nokintų vaisius. Tokiuose soduose geriausia sodinti aukštaūgius, skiepytus į sėklinius ar aukštaūgius vegetatyvinius poskiepius, atsparius ligoms bei šalčiams, paprastomis sąlygomis gerai išsilaikančiais vaisiais vaismedžius. Dar geriau būtų į ištvermingus kamienus skiepyti vaismedžiai. Jeigu tokių nėra, patartina sodinti ‘Paprastojo antaninio’ sėjinukus, o ateinantį ar dar kitą pavasarį juos perskiepyti norimomis veislėmis. Sodybų soduose, kur vaismedžiai mažai genimi, obelų, kriaušių ir trešnių neverta sodinti tankiau kaip 5×7 m, vyšnių, slyvų, abrikosų – 3-4 x 5-6 m atstumais.
Namų valdų bei sodų bendrijų sklypuose žemės plotas ribotas, ten kartu auginamos daržovės, gėlės, uogos. Sodinkite irgi tik atsparius ligoms vaismedžius. Jeigu apsitvėrėte gera tvora nuo kiškių ir galite daug laiko skirti sodui, sodinkite pusiau žemaūgius arba žemaūgius vaismedžius. Sklypo pakraščiuose (3 m nuo kaimyno tvoros) sodinkite aukštaūges obelis ir kriaušes, pusiau žemaūges obelis, vyšnias ir slyvas (2 m), vaiskrūmius bei žemaūges obelis (1 m). Eilėje aukštaūges obelis ir kriaušes sodinkite kas 4-5 m, pusiau žemaūges, slyvas, vyšnias – kas 3-4 m ir žemaūges obelis, priklausomai nuo poskiepio, – kas 1-2 m. Read the rest of this entry »

Kodėl verta pačiam sodinti–nusipinti gluosninių žilvičių gyvatvorę?

  1. Gluosninių žilvičių vytelės yra nebrangios.
  2. Gluosninių žilvičių priežiūra paprasta.
  3. Galima suformuoti tradicinę karpomą gyvatvorę arba laisvai augančią 4–5 m aukščio gyvatvorę (toks variantas tinkamesnis įrenginėjant apsauginius želdinius nuo vyraujančių vėjų).
  4. Karpoma gyvatvorė gali būti visai žema, iki 1 metro aukščio, arba žalioji siena, kurios aukštis 2–2,5 metro.
  5. Norimo aukščio gyvatvorė praktiškai suformuojama iš karto.
  6. Vėliau gyvatvorę reguliariai karpant per 3-5 metus jūs galite turite tvirtą, tankią, žaliuojančią 2–2,5 metrų aukščio sieną, kai pasodinus kitus augalus, tokį rezultatą turėtumėte neanksčiau kaip po dešimties metų. Read the rest of this entry »

Suaugusio riešutmedžio laja užima iki 12 m. skersmens plotą, todėl sodinant reikėtų atsižvelgti į aplink esančius kitus medžius (jiems gali kristi šešėlis iš pietų pusės) bei artimus pastatus, elektros linijas ir kt. objektus, esančius 6 m. ir kiek didesniu spinduliu nuo vietos, į kurią ketiname šį augalą sodinti. Į nuolatinę vietą sėjinukai arba skiepyti medeliai sodinami 2-3 auginimo metais, geriau derlingoje, neužmirkstančioje dirvoje. Duobė iškasama apie 70-100 cm. gylio ir 100 cm pločio. Prieš sodinant į sodinimui paruoštos duobės dugną primetama skaldos, plytų, statybinių duženų, riedulių ar kito balasto, kuris trukdytų liemeninei šakniai augti, skatintų šoninių šaknų (maitintojų) vystymąsi. Ant primesto balasto pilama perpuvusio mėšlo arba mėšlo ir kompostinės žemės mišinio (1:2). Pasodinti medeliai, žinoma gausiai palaistomi (po 3-4 kibirus), po 3-5 dienų laistomi dar kartą, dirvožemis supurenamas, pamulčiuojamas. Vėliau laistoma pagal poreikį, kol augalas gerai prigyja, svarbu neperdžiovinti dirvos.

Šilauogės mėgsta rūgščią  dirvą

 

Sodinėms šilauogėms reikia sudaryti išskirtines sąlygas. Joms reikia purios, šiltos, neįmirkusios ir rūgščios dirvos.

Dirva

Aukštapelkių durpiniai dirvo­žemiai šilauogėms patys tinka­miausi ( ph – 3,8 – 4,8).  Šilauogės nemėgsta švie­žio gyvulių mėšlo, todėl žemė tręšiama perpuvusiu mėšlu ne vėliau kaip prieš pusę metų iki sodinimo. Dirvą galima parūgš­tinti sieros milteliais. Visame plote būtina išnaikinti piktžoles, ypač daugiametes. Dirva purš­kiama 2 proc. koncentracijos randapo ar kitokių herbicidų su glifosatu tirpalu. Jeigu sodina­mas didesnis šilauogių plotas, žemė pradedama ruošti anksty­vą rudenį. Pirmiausia plotas su­ariamas 25 cm gyliu. Iki pava­sario velėna supūva, piktžolės sunyksta. Pavasarį žemė išlygi­nama, išariamos 0,4-0,6 m gy­lio ir 0,8-1 m pločio vagos, į jas pripilama rūgščių durpių, nešviežių spygliuočių pjuvenų ar žie­vių, smulkių medžio drožlių ir viskas sumaišomai Sunkesnėje dirvoje virš tokios vagos suformuojama kaupas, 0,6 m pakilimas (volas), į kurį ir sodinamos šilauogės.

Sodinimas ir priežiūra

Šilauogės sodinamos mažiau­siai 25 metams, todėl svarbu tin­kamai suplanuoti ir atlikti visus darbus. Jos sodinamos pavasarį arba rudenį, vieno metro atstu­mais, tarp eilių paliekami 2,5-3 m tarpai. Sodinti tinka 2-3 me­tų sodinukai. Žemaūgės ir pusiau žemaūgės šilauogės eilėse: sodi­namos kas 0,6-0,8 m, tarp eilių paliekami 2-2,5 m tarpai, aukš­taūgės – kas. 1-1,5 m eilėse, pa­liekami 2,5-3 m tarpai tarp eilių.

Pavasarį pasodinti augalai naujas šaknis pradeda formuoti po  1,5-2 mėnesių, kai sulapoja

ūgliai ir baigia žydėti. Todėl pir­maisiais mėnesiais ypač svarbu, kad netrūktų drėgmės.

Jeigu žiema nešalta, šilauogės gerai žiemoja ir pasodintos rudenį. Šiuo atveju kerelius reikia mulčiuoti durpėmis arba pju­venomis.

Pasodintos šilauogės palaistomos, dirvožemis suspaudžia­mas. Pirmaisiais metais visi žie­dai išskinami. Vertėtų pasisodinti-kelių veislių šilauogių, kad jos derėtų skirtingu laiku.

Geriausia pokrūmiuose pa­barstyti pjuvenų, nes jos prislo­pina piktžolių augimą, tačiau pjuvenas skaidančios bakterijos sunaudoja daug azoto, todėl rei­kia tręšti azoto trąšomis. Po 2-3 metų, kai pjuvenos šiek tiek su­yra, azotu tręšti nebereikia. Sau­są ir karštą vasarą mulčiuotame dirvožemyje šaknims būna vė­siau, o šaltą žiemą šilčiau. Mulčiuojama 10—15 cm storio sluoksniu. Mulčiuota dirva būna vienodesnės temperatūros ir rūgštumo, mažiau išgarina drėg­mės. Mulčiuotame uogyne pava­sarį pumpurai išsprogsta ir rude­nį lapai nukrinta kiek vėliau ne­gu nemulčiuotame.

Sodinėms šilauogėms viduti­niškai reikia 25-50 mm kritulių per savaitę. Todėl per sausrą būtina jas laistyti.

Šilauoges reikia labai atsar­giai tręšti mineralinėmis trąšomis.

 

Iš maisto medžiagų šilauo­gėms dažniausiai pritrūksta azoto, tai rodo gelstantys, vėliau raustantys lapai. Jauni krūmai tręšiami pavasarį, praėjus- ke­lioms savaitėms po sodinimo,: antrą kartą – nuo birželio vidu­rio iki liepos vidurio. Derantys krūmai pavasarį pirmą kartą trę­šiami prieš žydėjimą, gegužės pradžioje, o antrą kartą- po 5-6 savaičių, bet ne vėliau kaip iki liepos vidurio, nes paskui augantys stiebai bei šakos nespėja sumedėti.

Šilauogėms fosforo trąšų daug nereikia.Tačiau tręšiant azoto ir kalio trąšomis, būtina išlaikyti teisingą šių medžiagų santykį: NPK — 1:1:1— lengves­nėse dirvose ir NPK-1:2:3 -sun­kesnėse. Kai trūksta fosforo, la­pai smulkėja, rudenį anksti pa­rausta.

Jeigu trūksta kalio trąšų, ši­lauogių senesnių lapų kraštai pa­rausta, paskui paruduoja ir nudžiūsta, o jaunesni lapai pagels­ta. Fosforu ir kaliu dažniausiai tręšiama rudenį.

Magnio trąšų gali trūkti tik la­bai skurdžiose dirvose, sausros metu arba pertręšus kalio trąšo­mis. Ant lapų atsiranda geltonų dėmių, paskui lapakraštis pagels­ta, lapagyslės lieka žalios. Po kiek laiko lapai nudžiūsta ir nu­krinta. Magnio trūkumo požy­miai pirmiau pasireiškia ant la­pų krūmo apačioje. Šiuo atveju augalai kas 2-3 metai tręšiami magnio sulfatu.

Dažnai pastebimas ir gele­žies trūkumas – pagelsta jaunų lapų paviršius, jauni ūgliai įgauna citrinos spalvą. Krūmai pras­tai auga, menkai dera. Geležies trąšų dažniau stokojama neder­lingoje dirvoje. Šios medžiagos trūkumą sukelia ir fosforo perteklius, tačiau dažniausiai šilauogės nepasisavina geležies iš per rūgštaus dirvožemio. Trūks­tant geležies, rekomenduojama purkšti 0,1 proc. geležies sulfato tirpalu.

 

Kaip ir visos sodinės šilauogės, krūmai dekoratyvūs pavasarį žydėjimo metu ir vėlų rudenį, kai lapai nusispalvina tamsiai raudona spalva.

Join the Forum discussion on this post

PAIEŠKA TINKLAPYJE
Prisijungti
Apklausa

Kada genite vismedžius ir vaiskrūmius?

Rodyti rezultatus

Loading ... Loading ...
Galerija